Prisirišimai prie būsenų ir iš to kylantys lūkesčiai

Fri, 20 Mar 2026 15:35:00 +0000

Pasak indų filosofijos, žmogui išsilaisvinimą trukdo pasiekti prisirišimai. Jie gali būti įvairiausi – nuo minties, kad aš esu mirtingas žmogus, iki prisirišimo prie maisto, cigarečių, žmonių ir t. t. Prisirišimai kyla iš trūkumo. Kuo didesnį trūkumą, alkį jaučiame, tuo labiau būsime linkę prisirišti. Visa tai mums palengvina gyvenimą, suteikdama kažkokį jausmą. Kiek stebėjau save ir kitus žmones, supratau, kad visgi mes ieškome to paties – pilnatvės. Norime jaustis pilni. Taigi pilnatvė pasireiškia suvokus, kad aš ir esu ta pilnatvė. Pilnatvės jausmas vis dažniau pasireiškia praktikuojant jogą, meditaciją, susitelkimą, kvėpavimo praktikas ir kitus būdus, kuriuose mes einame į savo vidų. Įdomu tai, kad net prie pilnatvės galime iš karto prisirišti ir patirti didelį skausmą, kai jos nebejaučiame.

Kai ėjau savo pirmąjį rebefingo ciklą, mane ėmė lankyti įvairiausios vizijos, pajaučiau saugumo ir pilnatvės jausmą, jutau, kad kažkaip gyju – mano kūną tarsi užklodavo šviesos patalai, ir niekur kitur, išorėje, tokio jausmo patirti nebuvo galima. Kadangi buvau linkusi greitai prisirišti, ėmiau laukti, kada praeis savaitė, kurios kokybė ir turinys negalėdavo prilygti kvėpavimo kelionėms. Ateidavau su laukimu ir lūkesčiu, kad vėl patirsiu pakylėtas būsenas, tačiau su ta mintimi mano „matymas“ dingdavo – galėdavau ilgai ir nuobodžiai mechaniškai kvėpuoti. Įdomu ir tai, kad ilgai bijojau patirti kažką neįprasto, bijojau tų pojūčių, kurie pasireikšdavo, bet kartu buvo smalsu juos patirti. Taip praėjo net keli mano kelionės metai, per kuriuos išmokau paleisti šį lūkestį ir supratau, jog visa tai yra dvasinė patirtis, kurioje atsiveria tam tikras žinojimas. Tai nėra pramoga, prie kurios verta prisirišti, kaip prie kavos puodelio – tai didelė dovana, siunčiama mūsų pasąmonės ar aukštesnio intelekto, nurodanti tai, kas tuo metu mums svarbu.

Supratau, kad matymas neatsiveria iš egoistinių paskatų – jis atsiveria per nuoširdžią praktiką ir gebėjimą priimti tai, kas duota šiandien. Indiškuose tekstuose, pavyzdžiui, Bhagavadgytoje, kalbama apie tai, kad kančią kelia tiek prisirišimas prie „gerų“, tiek prie „blogų“ dalykų, todėl svarbu rasti vidurį, kurį galėčiau pavadinti vidine tyla, harmonija.

Gali būti, kad būtent tada, kai atrodo, jog nieko nevyksta, kai net pojūčiai neateina ir atrodo, kad aš tiesiog kvėpuoju – būtent tada liekame tik su savimi tikrojoje patirtyje. Joje nėra stimulų, kurie nukreiptų dėmesį ar blaškytų, nebėra pramogų – yra etapas, kuriame aš tiesiog kvėpuoju. Jei esu pasiruošusi, vadinasi, informacija man bus suteikta, jei dar ne – pasitikiu ir kvėpuoju toliau.

Dažnai stipriausia patirtis būna tada, kai žmogus nelabai žino, kas bus, ir nėra prisiklausęs ar prisiskaitęs kitų žmonių patirčių, kurios automatiškai formuoja jo mąstymą.

Taigi keletas praktinių patarimų, kuriuos naudoju pati, kai prieš praktikas užplūsta lūkesčiai:

Turėti intenciją nėra tas pats, kas turėti lūkestį. Lūkestis – tai, ką mes tikimės gauti, o intencija yra nuoširdus „gimtadienio noras“. Kai pučiame žvakutę, mes besąlygiškai tikime savo noru, bet kadangi tai tarsi svajonė, tarp manęs ir jos lieka begalybė, kurioje egzistuoja aukštesnis planas, besidėliojantis pagal tam tikrus dėsnius. Taigi mes išsakome ir paleidžiame savo nuoširdų norą ar klausimą, pavyzdžiui: „šiandien aš sužinau, iš kur kyla mano baimė kalbėti viešai“ arba „tegul per kvėpavimą man pasirodo tai, kas trukdo paleisti senus santykius“. Ir galbūt tai pasirodys, bet galbūt jūs užmigsite ir nieko neatsiminsite, nes kelias dienas nemiegojote pakankamai. Galbūt atsakymas ateis per sesiją, o gal po kelių dienų. Visai nesvarbu, kaip tai įvyks – mes to nekontroliuojame, tačiau Visata „išgirsta“ mūsų intenciją. Lūkestis labiau susijęs su bandymu kontroliuoti ir egoistiniu noru gauti, patirti malonumą ar sumažinti kančią.
Jeigu kvėpavimo sesijoje ar gyvenime jaučiame, kad lūkesčiai nepaliaujamai sukasi galvoje, svarbu sugrįžti į savo inkarą – šiuo atveju kvėpavimą. Įsivaizduokite, kad esate kontrolierius ir tikrinate žmonių bilietus. Kiekvienas žmogus kitoks, kiekvienas nori jūsų dėmesio. Jūs tiesiog stebite ir darote savo darbą. Tie „žmonės“ – tai jūsų mintys su visais lūkesčiais. Jos nori jūsų dėmesio, tačiau jūs susitelkiate į kvėpavimą. Ateina mintis – pastebiu, įkvepiu, priimu; iškvepiu – atsipalaiduoju ir paleidžiu. Vėl grįžtu į kvėpavimą. Kuo stipriau mintys veržiasi, tuo daugiau pastangų reikės išlaikyti koncentraciją. Kuo ilgiau išlaikome dėmesį kvėpavime, tuo mažiau minčių lieka. Po kurio laiko ateina tyla, kuri atveria tai, kas reikalinga.
Jei visgi jaučiate norą patirti pakylėtas būsenas, paklauskite savęs: kodėl mano tikrasis gyvenimas nedžiugina? Ką turiu jame pakeisti? Ko nematau savo gyvenime? Arba – kaip galėčiau šias būsenas perkelti į kasdienybę?

TARP ŽEMĖS IR DANGAUS - Kvėpavimo straipsniai

Prisirišimai prie būsenų ir iš to kylantys lūkesčiai