TARP ŽEMĖS IR DANGAUS - Tekstai sielai

PALAIKYMAS, KURIO TAU REIKIA VISUOMET YRA TAVYJE.

Thu, 19 Mar 2026 20:45:00 +0000

Kažkada neseniai užklydau į bažnyčią ir ten pasakojo apie tai, kad žmogui visgi svarbus artumas ir buvimas tarp žmonių. Kiekvienam svarbu būti pamatytam, išgirstam, tačiau ne visada tai įvyksta. Ir, kai tai neįvyksta, visada galima remtis į Dievą. Mano patirtyje tai irgi panašiai vyksta. Kiekvienas žmogus visgi turi savo pasaulio matymą ir pagal jį daro veiksmus, pagal tai sprendžia, kas geriausia, kas teisinga ir kas ne, ir pan. O mes, žmonės, būdami ryšyje, esame linkę prisirišti vieni prie kitų, prie patirčių, prisikurti lūkesčių, iliuzijų, nors kitas žmogus apie tai dažnai net nenutuokia, o tuo labiau niekada iki galo jų negalėtų išpildyti, nes visgi jis turi savo matymą ir savo pasaulį.

Dažnai pastebiu, kad žmonės tiesiog laukia galutinio rezultato. Jie klausia: kada gi bus tas projektas paruoštas, kada pradėsi, kada pabaigsi?! Jie pradeda patarinėti, ką daryti, kad daugiau uždirbtum, kaip reikia pasireklamuoti, o dar geriau – pradeda kurti ir siūlyti įvairiausius planus ir strategijas pagal savo „sėkmės“ įsivaizdavimą, kuris dažnai apima būti pastebėtam, mirgėjimą bei materialų turtą. Procesas jiems labiau yra strateginis „tick’ų“ uždėjimas sąraše. Tikrajame procese egzistuoja ne tik strateginiai veiksmai, kilę iš proto – tai apima visus gyvo žmogaus lygmenis. Tai keitimosi, tapimo procesas. Tai alcheminis procesas.

Visgi yra žmonių, kurie dirba labai svarbius, plika akimi nematomus darbus, ir būna, kad jų dėka galutinio rezultato kokybė labai išauga. Pavyzdžiui, taip būna inžinieriams, režisieriams, žmonėms, kurie užsiima energetiniais gydymais arba erdvės „laikymu“. Būna, kad jų darbo vaisių niekas nepastebi net rezultate, nes žmonės nemato jų pačių ir nesupranta jų darbo, tačiau kažkodėl galutinis rezultatas jiems labai patinka, nors negali suprasti kodėl, tad laurus atiduoda tiems, kuriuos mato pirmiausia. Noriu pasakyti, kad procesas yra labai turtinga kelionė, ir joje dažnai dalyvauja krūva kitų dalyvių. Tai kelionė, kurioje mes gyvename gyvenimą: jame krentame, kartais taip bijome, kad tiesiog užsikasame po smėliu ir galvojame, kad dabar bus taip gėda išlysti – o Dieve, bet tenka kažkada išlysti, keltis, pradėti vėl iš naujo kažkokį ciklą, dirbti ties vienu, dirbti ties kitu, dirbti tol, kol pamiršti bet kokius egoistinius siekius, kol praktiškai pamiršti, kas esi, ir tada GAL atsiranda kažko pabaiga, kuri pasirodo yra kažko pradžia. Ir viskas vėl prasideda iš naujo.

Žmonės dažnai pamato arba kilimus, arba nuosmūkius – kažką ryškesnio. Tai dar vienas įspūdis. Dar vienas dopamino, adrenalino pliūpsnis, kažkas, kas užbaigia nežinomybę žodžiais: „pagaliau jam pasisekė“ arba „pagaliau nepasisekė“. Dar įdomu, kad procesas ir jo dovanojami kalneliai iš tiesų kuria nežinomybę, kuri kelia nerimą tiek dalyvaujančiam procese, tiek stebinčiam. Stebintysis nori įkišti savo trigrašį ir pasakyti, ką daryti, ieško, kaip padėti, nors niekas neprašė, arba bando atrasti priežastis, kodėl taip vyksta, bando patarti… bet, ech, labai retai kada išgirsi žmogų sakant, kaip jam sekėsi procesas, kai jis kažkur bandė nueiti. Retai kada išgirsi žmogų, kuris pasijuoks iš savo nesėkmių ir suteiks tau erdvę pasidalinti be skubinimo ir lūkesčių.

Kartais taip reikalinga tiesiog išklausyti, pabūti, pasidalinti ir priimti proceso kelią tokį, koks jis dabar yra. Einant kažkokį proceso kelią, negaunant to palaikymo, saugumo iš išorės, erdvės būti, kaip tas kunigas ir sakė, galima remtis į Dievą. Šiaip jau sakyčiau – susitelkti ir įsiklausyti į vidų. Taigi šiandien ir aš buvau apimta keistų jausmų: viduje tarsi maišėsi nerimas su pykčiu ir liūdesiu, vienišumu taip, kad net pykino. Taigi sėdau kvėpuoti. Kai pradėjau, galvojau, kada baigsis – nesiseka nei kvėpuoti. Žinau, kad kito kelio nėra arba bent jau nežinau. Taigi kvėpavau toliau, tuomet pasigirdo vidinė tyla, ir joje iškilo vidinis balsas, kuris ėmė man sakyti palaikymo žodžius, priminė pilnatvę, dėkingumą, drąsą.

Ir prieš mane pasirodė motina liūtė – stipri, raumeninga. Savo švelniu ir dideliu snukučiu ėmė glostyti man veidą ir apsivijo aplink mane. Aš įkritau į jos glėbį. Ji didelė, galinga, drąsi, visada pasiruošusi apginti nuo pavojų, ji visada mylinti ir gera, visada mano pusėje, ji visada pasiruošusi aukotis, kad tik apsaugotų jai artimus. Taigi gulėjau jai ant pilvo ir kvėpavau su ja. „Dabar saugu. Viskas yra gerai“, – persiuntė mintis ji man. Ta liūtė gyvena manyje.

Skruostais ėmė riedėti ašaros, kurios dar kartą priminė, kad išorėje mes randame trumpalaikį palaikymą, trumpalaikius džiaugsmus, tačiau tokie dalykai kaip saugumas, palaikymas, net ir meilė – jie egzistuoja pirmiausia viduje. Iš vidaus jie iškyla, tarsi pirmieji pavasario žiedai iš dar šaltos žemės, ir per atvaizdus, per mums pažįstamus simbolius mes galime prisiminti tai, ko mums reikia.

Ir būtent tas, kuris moka girdėti, įsiklausyti į save, tas, kuris laikosi savo vidaus kaip inkaro procese, tas išmoksta remtis į kažką pastovesnio nei aplinkiniai su atskirais pasauliais. Toks žmogus tampa labai stiprus, nes jis žino, kad jei nutrūks jo ryšiai su išore, jis visada žinos, kur eiti. Ir tai nelengva, bet, rodos, net neišvengiama proceso dalis.

Taigi, kai kažkam „pasiseka“, prisiminkime, kad už to egzistuoja procesas ir jame veikiantys gyvenimo išbandymų labirintai. Ir lygiai taip pat, kai „nepasiseka“, panašu, kad tai vienas iš tų labirintų. NAMASTE.

TARP ŽEMĖS IR DANGAUS

Tue, 03 Mar 2026 18:44:00 +0000

Chaoso akivaizdoje, apima stresas, įtampa, savo dėmesį imame dalinti taip pat chaotiškai, kaip minčių srautas bėgantis galvoje veda. Kaip tada matyti tikrovę, kaip jausti Kūrėją, Dievą, kaip atskirti kur kalba mano baimės ir kaip iš tiesų turiu elgtis ? Chaoso akivaizdoje žmogus vaikšto lyg ant siūlo begalybės platybėse, kurios yra kupinos nežinios. Ar jaučiate, kiek įtampos ir kontrolės tame yra ?

Kai manęs paklausia tai, koks yra praktinis sprendimas atitinkamose situacijose, aš sakau, kad aš nežinau. Vieno praktinio teisingo sprendimo nėra. Čia sutinku su Platonu, kad teisingumas kyla iš sielos susilygiavimo. Tai yra kažkokia vieta, kurią mes užčiuopiam, pajaučiam patys. Ir tai nevyksta visiems vienodai, nes ne visi esame vienodai susilygiavę vien jau savo sieloje. Šis klausimas, 'koks yra praktinis sprendimas' jau implikuoja norą užbaigti kankinančią nežinią, kuri kuria chaosą. Didžiausias iššūkis chaose išlaikyti sielos susilygiavimą, kad išgirsti, kas yra teisinga. Iš to ir kyla praktiniai sprendimai.

Chaoso akivaizdoje jaučiamės maži prieš kažką didlelio, tad jei kasdien kokybiškai nepuoselėjame vidinės ramybės, greitai paskęstame savo pačių chaose. Kasdienės situacijos ir jų atnešamos emocijos - tai pati geriausia praktika, kurią norom ar nenorom vis tiek kažkaip atliekame, nors nebūtinai kokybiškai. Kokybė panašu priklauso nuo susitelkimo, o susitelkimas nuo atsidavimo. Jei trūksta susitelkimo tuomet, mažai atsidavimo. O jei atsidavimas yra, bet nesukoncentruotas, jis neduos jokio praktinio rezultato.

Taigi neatmetant nei vieno nei kito, atsiduriame tarp Žemės ir Dangaus, kažkur tarp įkvėpimo ir iškvėpimo, kažkur tarp judėjimo...Sustojime. Tegul iš to sustojimo ir dedami žingsniai. Iš ten ir praktiniai sprendimai.

NAMASTE

MAŽO ŽMOGAUS, DIDELĖJE VISATOJE, PATIRTIS 💫

Tue, 24 Feb 2026 17:47:00 +0000

Kopiau ant Parnidžio kopos ir supratau, jog atitolau nuo gamtos.. Taip būna, kai ilgiau pabūnu mieste. Tada vėjas, vanduo, miškai man pasidaro baisūs. Beje, esu pastebėjusi, kad žmonės kurie užaugę ir visada gyvenę mieste, sako, jog nemėgsta eiti į gamtą, arba jei eina ir sako, kad mėgsta,jie niekada nevaikšto po purvynus, neguli ant žolės, neliečia medžių ir t.t. Tiesiog nėra ryšio. Be ryšio. O gamta kadangi yra didinga savo motiniška Žemės galia iš jos sklinda stipri energija, tad mūsų smegenys nesupratusios šios nepažįstamos jėgos, siunčia signalus apie pavojus. Taigi kopiau ten link vakaro, žiemą, gaudė stiprus vėjas, marios sušąlusios iki pat horizonto pabaigos, ir aš vienui viena. Aplink nei vieno žmogaus, tik aš, ta nuostabi ir galinga gamta ir joje gyvenančios dvasios. Viskam užšąlus, rodėsi sustojęs ir laikas. Ir aš tame laike viena judu. Ką gi daryti ? Ką veikti čia ? Baisiau darėsi su kiekvienu laipteliu aukštyn, vėjas kilo dar smarkiau, dar labiau šąlo, temo, o man atrodė, kad o jei mane nuneš koks stiprus tornadas, o jei apsusps mane dabar vilkai, o jei iš Rusijos pusės atskris dabar koks dronas, o jei dabar ore radiacija ? O jei ? Kas gi bus ? Aš tiesiog mirsiu ! Aš pereisiu..

Ši absurdiška įtampa kylanti mano galvoje, įvesdavo mane į dar smarkesnį chaosą.. vis bandžiau nuo to atsitapatinti, suprasdama, kaip stipriai mano smegenys užsisukusios tamsiuose užkabariuose. Taigi pašokinėjau, pakvėpavau. Nerimas rimo, baimės išsisklaidė, prisiglaudžiau prie medžio, oh.. mano baimės netikros ir jos išnyko. Lipdama žemyn, grįžau ir į savo ramybę, kuri man leido grožėtis tuo ,kas aplink. Susidūrimas su tuo, kas didesnis už Tave, su tuo, ko tu nekontroliuoji, turi du pasirinkimus, kovoti su kardais ir bijoti toliau, arba sugrįžti į ramybę ir joje absorbuoti baimes.

Taigi tokia mažo žmogaus didelėje Visatoje patirtis. Reziumė - neprarasti ryšio su gamta

***

Kalbant apie baimes, pasirodo, jos nėra nugalimos į jas bėgant su kardais. Kovojant su kardu prieš baimes, mes veikiame ne išmintingai, nes be reikalingai išnaudojama daug energijos kovojant su smulkmena. Gali išoperuoti kokią tai ataugą nuo kūno, bet neradęs priežasties, židinio, tik žaisi slėpynių, nes ji vėl atsiras, tik kitoje vietoje. Visas tobulėjimas vyksta iš esminio sąmonės kilimo. Kuo švaresnis protas, kuo žmogus labiau atsipalaidavęs ir geba kultivuoti daugiau ramybės, tuo jis labiau pasiruošęs susidurti su baimėmis. Jis turi ramybę. Taip yra kai mes bijome tiek gerų dalykų tiek negatyvių. Esmė yra ne dalyko atspalvis, o dydis, energija, kurią jaučiame. Žmogus, esantis ramus, absorbuoja baimes ir jas nugali ne kardais, o ramybe. Tuomet baimė virsta galia, energija. Dabar, kas yra ta ramybė ? Galima sedėti lotose ilgai, galima padaryti 100 saulės pasveikinimų ir neturėti ramybės. Kiekvienas žmogus, turi skirtingą ištvermę ir proto aktyvumą, gudrumo lygį. Aš įsitikinau, kad kuo daugiau ištvermės turi savyje, kuo gudresnis proto lygis, tuo ilgiau žaisi slėpynių, gaudynių grynai su savimi. Gali sedėti valandą meditacijoje bet nebūti savyje. Gali tarsi sedėti šalia savęs ir mąstyti apie reikalus. Nors atrodo ,kad kuo rimčiausiai medituoji. Taigi reikia būti akylam savo paties atžvilgiu. Tam matyt ir reikalinga koncentracija.

NAMASTE

ŠEŠĖLIS

Sun, 27 Jul 2025 16:32:00 +0000

Kai mes imame šaukti, šaukiame iš alkio, kuris viduje mus baigia pražudyti. Tada iš pačių giliausių užkaborių ima veržtis sielos balsas, sudrebindamas visas netikras sienas, išgriauna viską, kad prasiveržtų į išorę. Rėkia ne kūnas, o siela. Siela nori būti išgirsta. Pasimetęs, nedisciplinuotas protas painiojasi jausmų ir emocijų pasaulyje, ego miršta, o protas skęsta nežinomybės baimėje – „jei paleisiu, manęs iš vis neliks“. Siela šaukiasi savųjų, šaukiasi tikrumo, ir tada netikrumo pančiai nutrūksta – įvyksta paleidimas, įvyksta pažinimas to, kas tikra.

Žmonės mano, kad pykti, bijoti, trypti yra neadekvatu ir netinkama. Tad vaikams mes sakome: „Nebijok“, bet tuo pačiu sakome: „Nelipk, nes nukrisi“. Sakome, kad Dievas gailestingas, besąlygiškai mylintis, tačiau sakome ir tai, kad jis baudžia... Nebijoti, bet tuo pačiu sakome kažko nedaryti, nes baigsis blogai – vadinasi, geriau „apsisaugoti“, liekant savo baimėje. Ar gi tai ne paradoksalu?

O jei nebijoti, tai kur baimę padėti? Ką su ja daryti? Suvalgyti? O ką po to daryti? Gyventi toliau? Vadinasi – nepykti, nebijoti, netrypti. Tiesiog laikyk ir kaupk. Ir nepaleisk, nes tada kiti sužinos, kad esi silpnas žmogus. Taip mes išmokstame gyventi patogiai – savo baimėje ir kančioje. Nes jei paleisiu, visi sužinos, kad esu pažeidžiamas, o tada mane sunaikins. Gali būti ir taip.

Bet ar mūsų esmė iš viso sunaikinama? Sėkmingai slopinama – tai tikrai, tačiau ji egzistuoja. Net jei mes ją paslėpę po alkoholiu, nesveiku maistu, žaidimais, prastomis mintimis, narkotikais, sabotažu – nepaisant to, ji vis tiek ten. Ir visa kita kančia – vis tiek ten. Tik jai prašmėžavus, tokie žmonės ima slėptis ir bando dvigubai užpilti šį jausmą, nes jis sunaikintų viską, kas netikra. O dažniausiai tai yra ir statusas, ir mylimieji, ir draugai, ir darbai. Tai pažadintų keisti savo gyvenimą. Tačiau nepasiruošęs žmogus ima ir grįžta į savo patogią baimę. Tačiau vieną dieną viskas ima ir sprogsta. Išskaido viską gabalais. Sako: „Gyvenimas subyra į šipulius“, „Sudūžta širdis“. Įvyksta pažadinimas. Žmogaus sistema nebeatlaiko slopinimo ir kviečia į pokytį. Ir jei žmogus sąmoningas, šis subyrėjimas gali būti nuostabiausias dalykas – perėjimui į kitą etapą, atsispyrimas išnėrimui. Arba tai gali būti nyris į beviltiškumą ir savidestrukciją. Tai jau pasirinkimas.

Siela šaukia iš alkio, kuris nepasotinamas nei maistu, nei pramogomis – tik sielos maistu: neišsenkančio dieviško šaltinio meile. Šios meilės prisilietimas, angeliška ramybė ir gebėjimas ją priimti gali palydėti į tikrąjį paleidimą. Nes ši meilė suteikia saugumo jausti, kad, nors ir bijai, baimėje paskęsti neįmanoma – gali atsipalaiduoti Angelo sparnų apkabinime. Šis meilės prisilietimas nutinka tik per tikrai skausmą pilnai išgyvenusį žmogų, kuris sugebėjo patikėti, jog tai yra tikra. Kad galima veikti iš atvirumo ir gėrio, nepaisant baimės, nepaisant skausmo, kančios – nepaisant to, kas buvo. Kad ir kas tai buvo – tai paskęsta neišsenkančio dieviško šaltinio meilėje. Žmogus, kuris pilnai neišgyveno savo jausmų, vis dar yra jų supančiotas. Jie vis dar viduje kalba pačiais netikėčiausiais būdais, žaloja iš vidaus ir slopina tikrąją esmę. Bijantis savojo pažeidžiamumo negali priimti kito pažeidžiamumo, tuo labiau – jausti atjautos. Tai yra tiesiog neįmanoma. Nes atjauta negali kilti iš proto – ji gimsta tik kaip dieviškos meilės dvelksmas (Osho mintis).

Kito pažeidžiamumas iškelia viduje baimę, nesaugumo jausmą, nes tai yra nepažįstama. Protui tai yra lygu mirčiai. Protas nežino, kas bus po to – jis negali sau leisti galvoti apie kažkokią Dievo meilę. Nes Dievas, ir joks ten šaltinis, netelpa į proto konstruktus. Todėl kartais reikalingos situacijos, kuriose mes trumpam IšProtĖjame – išsilaisviname iš proto gniaužtų, tam kad pažintume kažką daugiau. Galima tai daryti sąmoningai, arba leisti gyvenimui mus vesti į išprotėjimą. Ir apie tai – nieko blogo, nei gero. Tiesiog vidinė šviesa nori būti pamatyta ir integruota. Jos ignoruoti galų gale tampa nebeįmanoma. Ji reikalauja švelnumo, sąmoningumo, kasdienio pasirūpinimo.

Mes tiesiog trumpam transcenduojame tam, kad pagytume nuo savo neišmanymo.

MEILĖ IR ĮSIMYLĖJIMAS

Mon, 14 Jul 2025 20:13:00 +0000

Į šį gyvenimą atėjau ieškodama meilės, norėjau ją tyrinėti ir patirti. Man patikdavo jausti meilės plazdenimą krūtinėje, kuris tuomet dvelkė švelnumu ir euforija. Eidama gyvenimo keliu, susipažinau su skirtingomis meilės būsenomis, formomis, meilės pamokomis. Supratau, kad mes, žmonės, dažnai „maišome“ meilę su įsimylėjimu.

Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje rašoma:
Meilė – intymus, stiprus, pastovus prisirišimas, palankumo, atsidavimo kitam žmogui, žmonių bendrijai, kartais ir kitiems gyviems ir negyviems objektams, jausmas. Meilė yra priešinga egoistiniam potraukiui, suinteresuotumui. Meilė reiškiasi įvairiais jausmais: tam tikromis aplinkybėmis stiprėjančiomis ar silpnėjančiomis švelnumo, susižavėjimo, džiaugsmo, laimės, nerimo, pykčio, pavydo emocijomis ir būsenomis. Formavosi iš biologinių instinktų, tapdama aukščiausiu doriniu jausmu.

Įsimylėjimas – cheminė reakcija. Smegenų liaukos išskiria dopaminą ir noradrenaliną, kurių efektas panašus į amfetaminą. Vienas iš įsimylėjimo elementų yra dauginimosi instinktas – tam, kad būtų perduoti genai. Būtent todėl mes jaučiame potraukį būti kartu. Įvykus psichologiniams ir fiziniams pokyčiams, suveikia viliojimo mechanizmas, pakinta balsas, kūno kalba, apranga ir pan. Įsimylėjimą mūsų kūnas priima kaip stresą, kadangi išsiskiria streso hormonai. Todėl jautresni žmonės raudonuoja, prakaituoja, nevalingai juokiasi ir jaučia „drugelius pilve“. Dažnai meilės objektas idealizuojamas, išaukštinamos teigiamos savybės ir nenorima pripažinti neigiamų. Taip pat būdingas laiko nuovokos praradimas. (Vikipedija, psichologija.lt)

Porą kartų gyvenime man teko patirti įsimylėjimą, ir abu kartai buvo kaukiančiai skausmingi, akli ir tokie „narkotiški“... Įsimylėjimas man kaskart suteikdavo jėgų, pakeldavo aukštyn – tai buvo euforijos būsena, kurią stimuliuodavo net menkiausias žvilgsnis, žodis, judesys ar tiesiog mano pačios idealizavimas. Ši būsena dvelkė nuolatine romantika ir burbuliukais.

Natūralu – kai narkotikų poveikis baigiasi, turi pripažinti, kad realybė ne tokia spalvota, kokią ką tik matei. Nori jai ir vėl grąžinti tas spalvas, nori ir vėl to nuostabaus poveikio. Taigi, poveikiui pasibaigus, man būdavo labai liūdna. Dėl šio poveikio mes susikuriame vizijas, idealizuojame, o po to dėl savo pačių susikurtų vizijų kenčiame. Kai kenčiame, gali norėtis savintis žmogų, apstatyti jį sąlygomis, auklėti, drausti, pavydėti, kaltinti. Gali norėtis ir save bausti įpročiais, mintimis ir pan.

Kai kurie žmonės taip visą gyvenimą šį žaidimą ir žaidžia, nes yra priklausomi nuo šio poveikio. Jam pasibaigus, ima ieškoti kompensacijų – įsisuka į šias pinkles, kuriose taip lengva užverti savo sąmonei kelią į tikrąją meilę.

Kažkada mąsčiau apie patį žodį – įsimylėjimas. Šis žodis turi priešdėlį į-, kuris meilę susiaurina, įcentruoja į vieną objektą. Jei jis įcentruotas – negali būti platus. Vadinasi, jis turi ribas, sąlygas, už kurių išėjus ši meilė nebeegzistuoja. Įsimylėjimas turi pabaigą.

Teko patirti ir meilę, kuri pasirodo nėra vien apie romantiką ir burbuliukus. Ši meilė visur ir visada su mumis. Tikiu, kad visatoje egzistuoja besąlyginės meilės dėsnis, kuris grynina mus iki krištolo skaidrumo – per išgyvenimus ir per ištisus gyvenimus. Ši begalinė jėga atmeta, pašalina viską, kas nepanašu į meilę, priešinga jai, nors kartais šie dalykai mūsų protui gali atrodyti kaip tik susiję su meile.

Tiesa tokia, kad ne prote mūsų meilės energijos centras, o krūtinėje. Meilė yra laisva, todėl virves, su kuriomis esame prisitvirtinę, tenka nusiimti patiems. Arba gyvenimas jas nuima. Meilė yra visų, todėl šis dėsnis mus skatina dalintis. Ši meilė beribė, ji neturi nei pradžios, nei pabaigos, neturi sąlygų. Ji yra tyra.

Pavydas, nerimas, savinimasis, bandymas keisti – tai tik mūsų pačių vidiniai paslėpti sopuliai, kurių nematome arba ignoruojame, apsimetame, kad jų nėra. O iš tiesų jie baigia sunaikinti mus iš vidaus. Būna, kad dar ir kitus dėl to apkaltiname.

Ši besąlyginė meilė priverčia mus išspręsti tai, ką slepiame. Priverčia atsisukti į save – pamilti, priimti su visais sopuliais, rasti jėgų gyjimui, patikėti savimi ir mylėti. Mylėti. Iš meilės daryti, su meile kalbėti, galvoti. Mylėti.

Tuomet ši meilė pradeda „užsiuosti“ visur, kur eini. Ši meilė gali būti ir tarp dviejų žmonių, gali būti ir tarp žmogaus ir miško, tarp gyvūnų – tai tekanti meilės energija, kuri sujungia mūsų sielas. Ji ne apie kažkokius troškimus, ego patenkinimą, ne apie kažko siekimą ar įrodinėjimą – ji apie priėmimą, tėkmę, šilumą, gausą, beribiškumą.

Tikroji meilė yra absoliučiai nuo nieko nepriklausoma. Nėra dualumo, nėra pabaigos. Pati meilė yra centras, o ne sąlygos.

Vieną dieną, kai man atsibodo vaikytis įsimylėjimo jausmo ir bėgti nuo savęs, supratau, kad visa širdimi trokštu meilės. Supratau, kad turiu prisiimti atsakomybę už savo elgesį ir jos mokytis, jei noriu ją patirti.

Dievas buvo dosnus ir man davė tai pamatyti, akimirkai pajausti, patirti, perprasti. Bet visą kitą – maloniai nepatogų darbą su savimi – paliko man.

Prisimenant meilės būseną – ji atrodo vertesnė ir stipresnė už bet kokį nepatogumą ar proto užtemimą, kuris aplanko kelyje jos link. Nes ši meilė yra šventa.

BLIZGANČIOS AKYS

Mon, 14 Jul 2025 19:49:00 +0000

Sako, kai žmogus yra laimingas, kupinas gyvybinės energijos jo akys blizga 💗

Būna, kad akys blizga ir nuo alkoholio arba prieš mirtį, bet blizga ne taip.. Kai išgirdau tą pasakymą ėmiau stebėti ne tik savo akis, bet ir kitų. Laimingo žmogaus akys lyg krištolas spindi atpalaiduotame veide, jos byloja apie tyrumą ir dieviškumą tame žmoguje. Ši tyra energija - gyvybinė energija, kuri nors ir subtili, ji tiesiog veržiasi į išorę, kad ją mato visi.

Kai mano akys buvo praradusios spindėjimą, tuo pačiu dingo ir sveikata, bet koks noras veikti, neturėjau energijos, gyvenimas skendo tirštame rūke ir kai tai pastebėjau, pasakiau o Dieve, ką padariau, kad taip atsitiko ?

Ėjimas prieš savo valią, koncentruojant dėmesį į baimes, į tai ko nenorime, kaip viskas atsibodo, betikslis, ne autentiškas gyvenimas užgožia vidinį balsą, tuomet prarandame milžiniškus kiekius energijos. Vos tik pradedi daryti, tai ko nori širdis ,atsiranda energija bei galimybės, akys ima blizgėti, Kūrėjas eina kartu.

Kviečiu paklausti, ko nori Tavo širdis ? Kokį save nori matyti, sukurti ?

PALEIDIMAS

Mon, 14 Jul 2025 19:33:00 +0000

Kartais prisimenu draugus, su kuriais buvome artimi. Daug gilių temų prikalbėjome, kontempliavome gyvenimo klausimus, daug juokėmės, darėme tikras nesąmones. Su kai kuriais patyrėme didžiausias savo gyvenimo gėdas kartu. Pasakojome vieni kitiems savo paslaptis su pasitikėjimu, kad jos – ten, to draugo širdyje – ir nuguls. Mylėjome vieni kitus per patirtis, ir per jas augome kartu. Tos patirtys buvo pilnos tikrumo ir to tikrumo priėmimo.

Eidami per gyvenimą po vieną, apsidedame savo silpnybes ir baimes šarvais. Savo gėda ir nuopuoliais nebesidalijame, nes to draugo šalia nebėra – to, kuris primintų, kad viskas gerai, ir pasakytų: „Aš kartu čia su tavim, gali būti laisvas, gali būti savimi“, „Aš tavimi tikiu – patikėk savimi ir tu!“ O draugu pats sau dar būt neišmokęs...

Vis krauname ir krauname tuos šarvus vienus ant kitų, o kartais nugrimztame į savo urvus ir ten būname, įsipatoginame, nes iš jo išlysti kažkaip per daug baisu. Nes draugas nebelydi šalia, o sau draugu būt dar neišmokęs...

Bet atėjome mes čia vieni, ir išeisime vieni, atlikę savas misijas. Tad draugai, bendradarbiai, mylimieji – tik palydovai, su kuriais patiriame šias gyvenimo patirtis. Dažnai jos persmelkia sielos gelmes, palieka mums įspaudus. Nors kiekvienas jų atsiranda tam, kad augintų, kad padėtų mums evoliucionuoti, padėtų praeiti etapus.

O mes augame. O augimas – ilgas. Ir kai išaugame, vis tiek norime grįžti prie seno, nors trumpam, nes ten taip gera buvo. Ir atsiduriame ant slenksčio, kuris prašosi pasirinkti – į kurią pusę atsistosi abejomis pėdomis? Atrodo, tu jau naujas, bet kartu dar senas. Koks nuspręsi būti toliau? Su kuo save apsupsi?..

Kaip paleidžiu kiekvieną buvusį partnerį, skausmą ir ilgesį – nuplaudama savo ašaromis. Kaskart po skausmo ateina palengvėjimo įkvėpimas – vis gilesnis, vis išgyventas. Išgyvendama paleidimo spazmą, su dėkingumu liudiju viską, kas buvo. O tai buvo brangu.

Ir taip pat paleidžiu kartais savo draugus, suprasdama nebylią pabaigą – ar tai pertrauką, kurioje jau nebedalyvaujame vienas kito gyvenime. Jau nebe tie. Jau kažkodėl nebegebame taip priimti, taip laisvai būti... Gal reikia laiko, o laiko kartu nebėra. Ryšys kažkur toli išblanksta, ir aš vėl paleidžiu, palydžiu su iškvėpimu.

Kad ir kur būtumėte ir ką darytumėte, mano draugai, atminkite – jus lydi angelai.
Taip šiąnakt pilnatis reiškėsi per mane.

NAMASTE

MAGNOLIJA KAŽKADA BUVO TIK SĖKLA

Sun, 13 Jul 2025 13:30:00 +0000

Ši magnolija kadaise buvo tik sėkla, pilna potencialo tapti medžiu su štai tokiais nuostabiais žiedais!!! Sėkla juk nekreipia dėmesio į tai, kas jai sako, jog ji tik sėkla – beveik kaip siemka! Greičiausiai svarbu, į kokias rankas ji pateks: vienas gal ją suvalgys kaip siemką, kitas – pasodins į žemę ir su rūpesčiu, kantrybe, atsidavimu 20 metų lydės realizacijos kelyje.

Taip ir savo gyvenimo darbuose, santykiuose, tiesiog buvime – sėjame ten savo sėklas ir padedame joms virsti arba vaisiais, arba tiesiog be pagarbos ir kantrybės suvalgome, lyg kokią saulėgrąžą, išspjaudami lukštus.

Sėkla yra kažkas mažo, beveik nematomo, bet turinčio nematomą potencialą tapti kažkuo! Priklausomai nuo sėklos rūšies ir kokybės, jos potencialaus turinio – mes atitinkamai gauname ir rezultatą.

Kiekviena mintis yra sėkla: ar tai mintis apie karą, ar taiką, apie Mėnulį ar Saulę, pasitikėjimą ar baimę būti vėl apgautam, apie baimę ar drąsą.

Kokioje terpėje šios sėklos gali augti geriau? Kaip galiu padaryti palankesnes sąlygas, kad sėkla augtų lengvai?

Taip pat galime klausti apie save: man trūksta meilės ar ramybės. Kokioje terpėje mano meilė gali augti geriau? Kaip galiu padaryti palankesnes sąlygas, kad meilė manyje augtų lengvai?

Ką šis mano troškimas man nori pasakyti? Kaip galiu savimi pasirūpinti? Ką man reiškia jaustis mylimai? Koks jausmas būti meilėje?

Aš esu meilėje. Aš esu pilnatvėje. Tuomet medis pasidabina žiedais, žiedai skleidžiasi ir vibruoja nuostabiu grožiu bei skleidžia aromatą visiems, kas tik pro jį praeina.

Ar jaučiate, ką noriu pasakyti?

SVEIKA

Sun, 13 Jul 2025 13:12:00 +0000

Šiandien mačiau merginą, kuri atrodė tiek fiziškai, tiek visaip kitaip sveika. Į galvą atėjo žodis – švari, po to – šviesi, po to – nesutepta, laisva. Tuomet vidinis žvilgsnis persimetė į mane pačią, ir kažkodėl pagalvojau, kad mano atspalvis kitoks – kažkoks tamsesnis, kažkuo sunkesnis. Nors jau buvau ant ribos pradėti lyginti – kuo būti geriau: ar ja, ar manimi – supratau, kad ties čia galiu sustoti. Juk žinau, kad esu kitokia nei ji, ir myliu save už tai, kas esu – tokia, kokia esu. Net neatsimenu, ar kada nors jaučiausi tokia švari ir nesutepta, kaip atrodė ji.

Permečiau mintimis savo gyvenimą, savo būsenas. Didžiąja dalimi aš būdavau kažkur įkalinta – tai persivalgyme, tai gėdoje, tai kokiame įprotyje, kaltėje, baimėje ar nepasitikėjime. Didžiąją gyvenimo dalį aš nežinojau, kas yra sveikata – ne dėl to, kad sirgau kokiomis nors ligomis, bet todėl, kad man buvo visiškai nepažįstamas visiško sveiko ryšio su savimi patyrimas.

Tuomet ėjau toliau, laikydama tos merginos atvaizdą mintyse, ir galvojau: ar dabar žinau, kaip tai jaučiasi? Supratau, kad vis tiek iki galo nežinau. Ir mane nuolat kažkas sunkina – tarsi velku prie kojos prikabintą akmenį. O tas akmuo – galbūt gėda būti savimi?
Galbūt tai – baimė savęs visos, nes žinau, kad manęs daug ir visokiausios: keistos, nepatogios, garsios, tiesmukiškos, ekstravagantiškos; tokios, kuri tik jaučia, ir tokios, kuri tik galvoja. Manęs daug – ir tamsios, sunkios, purvinos, bet taip pat daug ir šviesios, lengvos, laisvos. Tai ilgas savęs pažinimo procesas – kartais toks šizofreniškas, tarsi stovėčiau tarp dviejų pasaulių ribos. Kartais galvoju, kad išprotėjau – nieko nebesuprantu. Tada išmiegu, išbūnu, ir vėl įkvėpiu. Aš tikrai kartais atrodau labai keista.
Galbūt jūs mane matote tarsi išskridusią, lengvai „pakilusią“ nuo žemės, arba net pasikėlusią, per daug aristokratišką – lyg man kažkas čia per prasta ar per tamsu. Jei taip – atsiprašau. Aš tiesiog bijau savęs. Ir kartais visomis išgalėmis bandau sukontroliuoti net atomus ore. Tai tik apie mane – tikrai ne apie jus. Tai tik aš ir mano baimės.
Per laiką man tapo lengva nejučiomis imti vaidinti – labai lanksčiame, it guminiame vaidmenyje. Lyg kokioje kojinėje, kuri ypač tampri. Tas vaidmuo toks patogus ir prisitaikantis, kad greitai pamirštu – tai ne tikras aš. Kai tik prarandu saugumo jausmą, mano oda per milisekundę apsimauna tą „kojinių vaidmenį“, ir jis tampa lyg antra oda. Ir tada viskas vėl iš naujo.

Ir aš pagalvojau – duok Dieve tai merginai, kurią mačiau gatvėje, stiprybės likti šioje sveikoje sąjungoje su savimi. Tokioje, kuri pripildo gyvybės net daug metų skaičiuojantį veidą.
Duok Dieve jai stiprybės visada būti laisvėje su savimi – tiek, kiek ji yra, – pagalvojau apie tą merginą. Be jokios gėdos, be kaltės – tik su malonumu ir pagarba sau. Duok Dieve išminties žmonėms aplink ją – kad jie norėtų ir padėtų tai išsaugoti, o ne bandytų ją sumenkinti ar sumažinti dėl savo pačių menkumo.

Ir tuo pačiu galvojau – kaip gera turėti savo istoriją ir savo spalvas. Kaip gera žinoti, koks jausmas, kai esi tarsi apvyta virvėmis. Jausti žodžių skonį burnoje, kai nori juos išrėkti. Ir kaip gera, kai virvės nutrūksta, o žodžiai nuaidi atvirame kosmose. Kaip gera žinoti, kaip jaučiasi susirūpinęs mano veidas – kiek ir kokių veido raumenų įsitempia, kai viduje neramu. Ir kaip gera jausti, kai jie atsipalaiduoja – kai nerimas taip pat atsileidžia.

Gera užuosti savo plaukus ir apsivyti jais lyg šaliku. Ir tai – irgi aš. Savų spalvų būties laisvėje.

Ir jei kada nors nuspręsite mane mylėti ar skaityti savo drauge, tai mylėsite ne tik tą atvaizdą, su kuriuo susipažinote, bet ir dar 1000 kitų mano moterų.

NAMASTE 🙏
PRIĖMIME SAVĘS = PRIĖMIME PASAULIO
RAMSTIS SAU = RAMSTIS PASAULIUI
LAISVĖ SAU BŪTI = LAISVĖ KITAM BŪTI

TIKROSIOS TIESOS PAIEŠKOS

Sat, 12 Jul 2025 15:09:00 +0000

Kaip atrasti per save, kas teisinga, kas ne? Kaip savimi patirti, apie ką mano sielos kelias ir į kurį vandenyną teka mano upė? Kuriam medžiui priklauso manosios šakos?
Rasti savo tiesą ir ja tikėti, ją sekti, nieko niekam neprimetant, neįrodinėjant, tiesiog sekti savo tiesą. Tikriausiai tik pats žmogus, perpratęs ir įsisąmoninęs kelio teisingumą ir sudėtingumą, gyvenimo jėgos galią, pasitikėdamas gyvenimu, gali nebeprimetinėti savo teisingiausio požiūrio.
Suprasti, kas esi, ir leisti sau būti tuo – pasirodo, yra ką veikti. Vis iškrentu iš savo tikrumo ir vėl sugrįžtu – labiausiai išorėje, bet tvirtai žinau, kaip jaučiasi viduje, todėl maskuoju ir maskuoju. Po to vėl sugrįžtu į tai, kas esu iš tiesų, kur saugu. Kol kas, kas tai – paaiškinti negaliu. Tada jaučiasi geriausiai. Tikriausiai. Tada viskas patiriama iš tikrųjų. Skausmas ir džiaugsmas pasidaro tirštas ir ryškaus skonio. Jie pilnai išgyvenami. Tada atsiranda kokybė – kokybiškas skausmas ir kokybiškas džiaugsmas. Tai tikroji patirtis. Tikrai išgyventa – ji nepasilieka, nesikaupia. Ji paleidžiama. Taip, kaip išeina. Tiek, kiek išeina. Be spaudimo. Ji išeina, o tikroji savastis – pasilieka. Per ją tik viskas eina tarsi kiaurai, nes savastis rodosi nesunaikinama. Bent jau šioje Žemėje.
Daug būdų ir sistemų, kurios nurodo į teisingą kelią, kuris detalizuojamas punktais. Bet ir šie punktai turi būti išgyventi natūralia patirtimi. Jie gali būti tiesos kelias, kuriuo galima tikėti, tačiau įtikėjimas, nepatyrus natūralia patirtimi, yra tuščias ir iliuzinis. Universalias tiesas patiriame savaip. Ir tai gali būti tik panašios patirtys, bet išjaučiamos, interpretuojamos savaip, neprimestai.
Leisti per save viską iki galo, pilnai išjaučiant ir išgyvenant, nemaskuojant savo galios ir tikro veido – atrodo, kad tai gyvybiškai svarbu, nes tai, kas nepraleista, kaupiasi kūnuose ir virsta ligomis. Tas, kas neteka laisvai, stringa ir įgauna formą. Išvada tokia, kad jei nėra pralaidumo, būtina kažkada tuos jausmus išjausti, pvz., tiesiog atsisėdus tyloje, klausant savo kvėpavimo ir atpalaiduojant kiekvieną kūno dalį. Tam būtina erdvė, kurioje GALIMA jausti. Pasirodo, tai šių dienų prabanga.
Vedimas taip pat svarbus, nes jis veda į vidinę tiesą. Tačiau jei kažkas mus veda į vidinę tiesą – argi tai nėra savaiminė įtaka? Išorinis vedimas yra nuostabus, kai jis atveda prie vidinio vedančiojo, vidinės tiesos. Tuo, kuo tikima – tas ir veda. Nusigauti iki vidinio vedančiojo padeda įvairios praktikos, buvimas tiesoje su savimi, sąmoningumas. Tiesa, kuri gali būti panaši į kažkieno, niekada nebus 100 % tokia pati, nes esame atskiri individai, einantys atskirą evoliucijos kelią, tiesiog vienu metu. Atrastus dalykus galima atrasti milijoną kartų skirtingai per save.
Įsivaizduokite – dviratis jau išrastas, bet jūs pats(-i) išmąstote ir išrandate dar kartą, tik savarankiškai. Taip pat yra ir su tomis tiesomis. Todėl aš kviečiu netikėti, o su pasitikėjimu tyrinėti – „išrandant dviratį iš naujo“.

Ką jaučiate? Kokios jūsų mintys?