PILNATIES JOGA '23
Gavau impulsą inicijuoti ir įgyvendinti šią gražią idėją – PILNATIES JOGĄ ant Gedimino kalno. Tai buvo ypatinga – istorinėje vietoje, Mėnulio atspindžiuose, susirinkome praktikuoti jogą drauge. Tai tapo savotišku ritualu, dėkingumo išraiška Mėnuliui. Subalansavome savo energijas, grįžome į vidinę tėkmę, atsipūtėme, pasiruošėme nakties poilsiui ir pilnaties dienai.
Mėnulis Hatha jogoje simbolizuoja moteriškąją energiją – siejamą su emocijomis, jautrumu, jausmais. Šią pusę turime visi – tiek vyrai, tiek moterys. Tačiau neretai ją neigiame, slopiname, slepiame jausmus giliai savo viduje. O tada nustembame, kai jie netikėtai prasiveržia.
Pilnatis – tai Mėnulio pikas, kai viena jo pusė, esanti arčiausiai Žemės, pilnai atspindi Saulės šviesą. Tai ir energijų viršūnė, kai išryškėja emocijos, iškyla tai, kas paslėpta. Pilnaties metu rekomenduojama paleisti tai, kas slegia – sunkius jausmus, senas mintis – kad galėtume pradėti naują ciklą su lengvesne širdimi, aiškesne kryptimi ir šviežiais ketinimais.
Būtent tam ir kviečiau žmones susiburti į šį magišką Pilnaties ritualą. Jame praktikavome kvėpavimą, rašymą, judesį, atlikome ypatingą mėnulio jogų seką. Po visko dalinomės mano keptu obuolių pyragu, šypsenomis, apkabinimais.
Dabar, praėjus dvejiems metams, rašau apie tai su gilia dėkingumo būsena. Tai buvo aukštesnis kvietimas. Kadangi buvau atvira – priėmiau jį net negalvodama, nedvejodama paskelbiau apie renginį likus mėnesiui. Jaučiau – tai įvyks, tai bus nuostabu, magiška.
Tuo metu jogos mokytojos patirties turėjau dar nedaug, bet jaučiau aiškų vedimą. Jame nebuvo ego – tik vaikiškas pasitikėjimas. Tai vedė mane švelniai, be baimių, be abejonių.
Įdomu tai, kad dieną prieš renginį gavau savo oficialų jogos mokytojos diplomą – beveik metus vėlavau su paskutine užduotimi, bet šis diplomas atėjo tarsi ženklas, patvirtinimas: einu teisingu keliu.
Tą Pilnaties vakarą oras buvo tiesiog tobulas. Susirinko nuostabūs, šviesūs žmonės. Matėme saulėlydį, kaip vakaro žiburiais pasipuošia miestas. Kaip vakaro saulę keičia nakties sparnai, o danguje pasirodo didelė, švytinti, ryški pilnatis.
Po to žmonės klausė, ar kitą vasarą kartosime šį ritualą. Atsakydavau: nežinau. Tokie dalykai – išjuntami, jie ateina. Gal darysime, gal ne. Gal kitaip, kitur, gal net po dešimties metų. Kai tai bus svarbu, kai vėl ateis kvietimas – susirinksime vėl. Vėl tam švelniam pajautimui.
Šiandien prisiminus tai, jaučiu didelę dėkingumo bangą už tą kartą, už tą kvietimą. Už galimybę kviesti kitus. Ir jeigu jums kada ateis toks kvietimas – tarsi ne jūsų, bet toks, kurio negalite nepriimti – nebijokite. Pasitikėkite.
Visata tikrai turi nuostabų planą. NAMASTE.
