MANO VYRAS – DOVANA AR PRAKEIKSMAS?
Nuo vaikystės svajojau apie tikrą meilę tarp dviejų žmonių –
ją patirti vėl ir vėl. Tačiau supratau, kad mano meilė buvo idealizuota, ir galiausiai skęsdavau iliuzijose. Skendau tiek kartų, kad vos nenuskendau visiškai. Laimei, įkvėpusi gryno oro supratau, kad vis skęstu – nes nemoku nardyti gilin. Prašiau Dievo, atsiųs pasižymintį vyrą, su kuriuo galėčiau patirti tikrąją meilę.
Ir Dievas išpildė mano prašymą. Net aiktelėjau: „Čia šitas? Oho!“ Kosmose, kažkur anapus, jau susitikdavome, bet prireikė laiko atpažinti vienas kitą šioje žemėje. Susitikome ne per žodžius, darbus ar fizinį artumą, o per širdis – iš tikrųjų. Pajutome vienas kitą tiktųjų gilumose, gilesnėse už vandenyną.
Bet mano ego – nepatyręs tame gylyje – ėmė daužytis į sienas lyg beprotis! Jis rėkė: „Gal jis teisus, gal tai prakeiksmas, o ne dovana?“ Mano ego visada norėjo kažką keisti, pabrėžti trūkumus, ką nors įrodyti – ir jei ilgai klausydavau jo, prarasdavau save. Ego tapdavo kiautu, per kurį nesugebėjau matyti grožio, girdėti muzikos ar jausti meilės.
Mano malda Dievui buvo išgirsta: norėjau tikros, neįtikėtinai gilios meilės, be netikrumo. Ir tikra meilė reikalauja – nusiimti kiautą. O tai nėra patogu – protestuoja ego, kurio sluoksniuose gyvena baimės, saugančios mus nuo tikro gyvenimo ir tikros meilės. Kaip vikšras virsta drugeliu, kaip gyvatė nusiima seną odą – taip ir mes, paleisdami senus mąstymo modelius ir įpročius, jaučiamės nepatogiai. Ego šaukia: „Tai neįmanoma!“ O širdis tyliai sako: „Nurimk, viskas bus gerai.“
Šis vidinis pasitikėjimas veda į transformaciją. Ji – erzinanti, skausminga – kol senos baimės, praeities šydai ir savanaudiškumas išsivalo, padarydami vietą naujai verandai. Transformacija yra procesas – tai yra pamoka, kurioje aš tapau mokine.
Mokinio požiūris į mokytoją – pagarbus, dėkingas. Mokinys nekaltina, neužsimena, bet klausia, kai susiduria su kliūtimi. Jis prisiima atsakomybę už savo „namų darbus“ – savo vidinę transformaciją.
Nebūtina nieko keisti, o tekti stebėti ir klausti savęs: „Gal ir čia galiu kažko išmokti?“ „Kodėl mane erzina tai, kas jam natūralu?“ „Kodėl aš nerami, o jis – ramesnis? Kas mane kankina?“
Su kiekviena pamoka kiautas trūkinėja, lupasi – braižo gyvą odą. Skauda ir nepatogu. Bet tada ateina gydymas ir dėkingumas – ir tu užaugini sparnus, kuriais pakyli.
Ošo rašo: „Nuolatos turite praustis – kiekvieną dieną, net kiekvieną akimirką, antraip kiautas aplink jus taps kalėjimu.“
Dažnai užsikiriame tame kalėjime, pamirštame pasaulio grožį, pradedame kaltinti arba ieškoti „geresnės meilės“. Bijome krypti kažkur, tad tyliame už grotų, tikėdami, kad išlaužus jas būsime saugesni. Bet tik ieškodami vidinės šviesos, galite rasti laisvę.
Kalėjimas – mokytojas. Aš – mokinė. Santykiuose šios rolės gali keistis, bet visada būtina pradėti nuo mokinio pozicijos, kol pats imi atsakinėti – „Ar aš pasiruošusi būti geras mokinys?“