MEILĖ IR ĮSIMYLĖJIMAS
Į šį gyvenimą atėjau ieškodama meilės, norėjau ją tyrinėti ir patirti. Man patikdavo jausti meilės plazdenimą krūtinėje, kuris tuomet dvelkė švelnumu ir euforija. Eidama gyvenimo keliu, susipažinau su skirtingomis meilės būsenomis, formomis, meilės pamokomis. Supratau, kad mes, žmonės, dažnai „maišome“ meilę su įsimylėjimu.
Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje rašoma:
Meilė – intymus, stiprus, pastovus prisirišimas, palankumo, atsidavimo kitam žmogui, žmonių bendrijai, kartais ir kitiems gyviems ir negyviems objektams, jausmas. Meilė yra priešinga egoistiniam potraukiui, suinteresuotumui. Meilė reiškiasi įvairiais jausmais: tam tikromis aplinkybėmis stiprėjančiomis ar silpnėjančiomis švelnumo, susižavėjimo, džiaugsmo, laimės, nerimo, pykčio, pavydo emocijomis ir būsenomis. Formavosi iš biologinių instinktų, tapdama aukščiausiu doriniu jausmu.
Įsimylėjimas – cheminė reakcija. Smegenų liaukos išskiria dopaminą ir noradrenaliną, kurių efektas panašus į amfetaminą. Vienas iš įsimylėjimo elementų yra dauginimosi instinktas – tam, kad būtų perduoti genai. Būtent todėl mes jaučiame potraukį būti kartu. Įvykus psichologiniams ir fiziniams pokyčiams, suveikia viliojimo mechanizmas, pakinta balsas, kūno kalba, apranga ir pan. Įsimylėjimą mūsų kūnas priima kaip stresą, kadangi išsiskiria streso hormonai. Todėl jautresni žmonės raudonuoja, prakaituoja, nevalingai juokiasi ir jaučia „drugelius pilve“. Dažnai meilės objektas idealizuojamas, išaukštinamos teigiamos savybės ir nenorima pripažinti neigiamų. Taip pat būdingas laiko nuovokos praradimas. (Vikipedija, psichologija.lt)
Porą kartų gyvenime man teko patirti įsimylėjimą, ir abu kartai buvo kaukiančiai skausmingi, akli ir tokie „narkotiški“... Įsimylėjimas man kaskart suteikdavo jėgų, pakeldavo aukštyn – tai buvo euforijos būsena, kurią stimuliuodavo net menkiausias žvilgsnis, žodis, judesys ar tiesiog mano pačios idealizavimas. Ši būsena dvelkė nuolatine romantika ir burbuliukais.
Natūralu – kai narkotikų poveikis baigiasi, turi pripažinti, kad realybė ne tokia spalvota, kokią ką tik matei. Nori jai ir vėl grąžinti tas spalvas, nori ir vėl to nuostabaus poveikio. Taigi, poveikiui pasibaigus, man būdavo labai liūdna. Dėl šio poveikio mes susikuriame vizijas, idealizuojame, o po to dėl savo pačių susikurtų vizijų kenčiame. Kai kenčiame, gali norėtis savintis žmogų, apstatyti jį sąlygomis, auklėti, drausti, pavydėti, kaltinti. Gali norėtis ir save bausti įpročiais, mintimis ir pan.
Kai kurie žmonės taip visą gyvenimą šį žaidimą ir žaidžia, nes yra priklausomi nuo šio poveikio. Jam pasibaigus, ima ieškoti kompensacijų – įsisuka į šias pinkles, kuriose taip lengva užverti savo sąmonei kelią į tikrąją meilę.
Kažkada mąsčiau apie patį žodį – įsimylėjimas. Šis žodis turi priešdėlį į-, kuris meilę susiaurina, įcentruoja į vieną objektą. Jei jis įcentruotas – negali būti platus. Vadinasi, jis turi ribas, sąlygas, už kurių išėjus ši meilė nebeegzistuoja. Įsimylėjimas turi pabaigą.
Teko patirti ir meilę, kuri pasirodo nėra vien apie romantiką ir burbuliukus. Ši meilė visur ir visada su mumis. Tikiu, kad visatoje egzistuoja besąlyginės meilės dėsnis, kuris grynina mus iki krištolo skaidrumo – per išgyvenimus ir per ištisus gyvenimus. Ši begalinė jėga atmeta, pašalina viską, kas nepanašu į meilę, priešinga jai, nors kartais šie dalykai mūsų protui gali atrodyti kaip tik susiję su meile.
Tiesa tokia, kad ne prote mūsų meilės energijos centras, o krūtinėje. Meilė yra laisva, todėl virves, su kuriomis esame prisitvirtinę, tenka nusiimti patiems. Arba gyvenimas jas nuima. Meilė yra visų, todėl šis dėsnis mus skatina dalintis. Ši meilė beribė, ji neturi nei pradžios, nei pabaigos, neturi sąlygų. Ji yra tyra.
Pavydas, nerimas, savinimasis, bandymas keisti – tai tik mūsų pačių vidiniai paslėpti sopuliai, kurių nematome arba ignoruojame, apsimetame, kad jų nėra. O iš tiesų jie baigia sunaikinti mus iš vidaus. Būna, kad dar ir kitus dėl to apkaltiname.
Ši besąlyginė meilė priverčia mus išspręsti tai, ką slepiame. Priverčia atsisukti į save – pamilti, priimti su visais sopuliais, rasti jėgų gyjimui, patikėti savimi ir mylėti. Mylėti. Iš meilės daryti, su meile kalbėti, galvoti. Mylėti.
Tuomet ši meilė pradeda „užsiuosti“ visur, kur eini. Ši meilė gali būti ir tarp dviejų žmonių, gali būti ir tarp žmogaus ir miško, tarp gyvūnų – tai tekanti meilės energija, kuri sujungia mūsų sielas. Ji ne apie kažkokius troškimus, ego patenkinimą, ne apie kažko siekimą ar įrodinėjimą – ji apie priėmimą, tėkmę, šilumą, gausą, beribiškumą.
Tikroji meilė yra absoliučiai nuo nieko nepriklausoma. Nėra dualumo, nėra pabaigos. Pati meilė yra centras, o ne sąlygos.
Vieną dieną, kai man atsibodo vaikytis įsimylėjimo jausmo ir bėgti nuo savęs, supratau, kad visa širdimi trokštu meilės. Supratau, kad turiu prisiimti atsakomybę už savo elgesį ir jos mokytis, jei noriu ją patirti.
Dievas buvo dosnus ir man davė tai pamatyti, akimirkai pajausti, patirti, perprasti. Bet visą kitą – maloniai nepatogų darbą su savimi – paliko man.
Prisimenant meilės būseną – ji atrodo vertesnė ir stipresnė už bet kokį nepatogumą ar proto užtemimą, kuris aplanko kelyje jos link. Nes ši meilė yra šventa.