TIKROSIOS TIESOS PAIEŠKOS
Kaip atrasti per save, kas teisinga, kas ne? Kaip savimi patirti, apie ką mano sielos kelias ir į kurį vandenyną teka mano upė? Kuriam medžiui priklauso manosios šakos?
Rasti savo tiesą ir ja tikėti, ją sekti, nieko niekam neprimetant, neįrodinėjant, tiesiog sekti savo tiesą. Tikriausiai tik pats žmogus, perpratęs ir įsisąmoninęs kelio teisingumą ir sudėtingumą, gyvenimo jėgos galią, pasitikėdamas gyvenimu, gali nebeprimetinėti savo teisingiausio požiūrio.
Suprasti, kas esi, ir leisti sau būti tuo – pasirodo, yra ką veikti. Vis iškrentu iš savo tikrumo ir vėl sugrįžtu – labiausiai išorėje, bet tvirtai žinau, kaip jaučiasi viduje, todėl maskuoju ir maskuoju. Po to vėl sugrįžtu į tai, kas esu iš tiesų, kur saugu. Kol kas, kas tai – paaiškinti negaliu. Tada jaučiasi geriausiai. Tikriausiai. Tada viskas patiriama iš tikrųjų. Skausmas ir džiaugsmas pasidaro tirštas ir ryškaus skonio. Jie pilnai išgyvenami. Tada atsiranda kokybė – kokybiškas skausmas ir kokybiškas džiaugsmas. Tai tikroji patirtis. Tikrai išgyventa – ji nepasilieka, nesikaupia. Ji paleidžiama. Taip, kaip išeina. Tiek, kiek išeina. Be spaudimo. Ji išeina, o tikroji savastis – pasilieka. Per ją tik viskas eina tarsi kiaurai, nes savastis rodosi nesunaikinama. Bent jau šioje Žemėje.
Daug būdų ir sistemų, kurios nurodo į teisingą kelią, kuris detalizuojamas punktais. Bet ir šie punktai turi būti išgyventi natūralia patirtimi. Jie gali būti tiesos kelias, kuriuo galima tikėti, tačiau įtikėjimas, nepatyrus natūralia patirtimi, yra tuščias ir iliuzinis. Universalias tiesas patiriame savaip. Ir tai gali būti tik panašios patirtys, bet išjaučiamos, interpretuojamos savaip, neprimestai.
Leisti per save viską iki galo, pilnai išjaučiant ir išgyvenant, nemaskuojant savo galios ir tikro veido – atrodo, kad tai gyvybiškai svarbu, nes tai, kas nepraleista, kaupiasi kūnuose ir virsta ligomis. Tas, kas neteka laisvai, stringa ir įgauna formą. Išvada tokia, kad jei nėra pralaidumo, būtina kažkada tuos jausmus išjausti, pvz., tiesiog atsisėdus tyloje, klausant savo kvėpavimo ir atpalaiduojant kiekvieną kūno dalį. Tam būtina erdvė, kurioje GALIMA jausti. Pasirodo, tai šių dienų prabanga.
Vedimas taip pat svarbus, nes jis veda į vidinę tiesą. Tačiau jei kažkas mus veda į vidinę tiesą – argi tai nėra savaiminė įtaka? Išorinis vedimas yra nuostabus, kai jis atveda prie vidinio vedančiojo, vidinės tiesos. Tuo, kuo tikima – tas ir veda. Nusigauti iki vidinio vedančiojo padeda įvairios praktikos, buvimas tiesoje su savimi, sąmoningumas. Tiesa, kuri gali būti panaši į kažkieno, niekada nebus 100 % tokia pati, nes esame atskiri individai, einantys atskirą evoliucijos kelią, tiesiog vienu metu. Atrastus dalykus galima atrasti milijoną kartų skirtingai per save.
Įsivaizduokite – dviratis jau išrastas, bet jūs pats(-i) išmąstote ir išrandate dar kartą, tik savarankiškai. Taip pat yra ir su tomis tiesomis. Todėl aš kviečiu netikėti, o su pasitikėjimu tyrinėti – „išrandant dviratį iš naujo“.
Ką jaučiate? Kokios jūsų mintys?