PALEIDIMAS
Kartais prisimenu draugus, su kuriais buvome artimi. Daug gilių temų prikalbėjome, kontempliavome gyvenimo klausimus, daug juokėmės, darėme tikras nesąmones. Su kai kuriais patyrėme didžiausias savo gyvenimo gėdas kartu. Pasakojome vieni kitiems savo paslaptis su pasitikėjimu, kad jos – ten, to draugo širdyje – ir nuguls. Mylėjome vieni kitus per patirtis, ir per jas augome kartu. Tos patirtys buvo pilnos tikrumo ir to tikrumo priėmimo.
Eidami per gyvenimą po vieną, apsidedame savo silpnybes ir baimes šarvais. Savo gėda ir nuopuoliais nebesidalijame, nes to draugo šalia nebėra – to, kuris primintų, kad viskas gerai, ir pasakytų: „Aš kartu čia su tavim, gali būti laisvas, gali būti savimi“, „Aš tavimi tikiu – patikėk savimi ir tu!“ O draugu pats sau dar būt neišmokęs...
Vis krauname ir krauname tuos šarvus vienus ant kitų, o kartais nugrimztame į savo urvus ir ten būname, įsipatoginame, nes iš jo išlysti kažkaip per daug baisu. Nes draugas nebelydi šalia, o sau draugu būt dar neišmokęs...
Bet atėjome mes čia vieni, ir išeisime vieni, atlikę savas misijas. Tad draugai, bendradarbiai, mylimieji – tik palydovai, su kuriais patiriame šias gyvenimo patirtis. Dažnai jos persmelkia sielos gelmes, palieka mums įspaudus. Nors kiekvienas jų atsiranda tam, kad augintų, kad padėtų mums evoliucionuoti, padėtų praeiti etapus.
O mes augame. O augimas – ilgas. Ir kai išaugame, vis tiek norime grįžti prie seno, nors trumpam, nes ten taip gera buvo. Ir atsiduriame ant slenksčio, kuris prašosi pasirinkti – į kurią pusę atsistosi abejomis pėdomis? Atrodo, tu jau naujas, bet kartu dar senas. Koks nuspręsi būti toliau? Su kuo save apsupsi?..
Kaip paleidžiu kiekvieną buvusį partnerį, skausmą ir ilgesį – nuplaudama savo ašaromis. Kaskart po skausmo ateina palengvėjimo įkvėpimas – vis gilesnis, vis išgyventas. Išgyvendama paleidimo spazmą, su dėkingumu liudiju viską, kas buvo. O tai buvo brangu.
Ir taip pat paleidžiu kartais savo draugus, suprasdama nebylią pabaigą – ar tai pertrauką, kurioje jau nebedalyvaujame vienas kito gyvenime. Jau nebe tie. Jau kažkodėl nebegebame taip priimti, taip laisvai būti... Gal reikia laiko, o laiko kartu nebėra. Ryšys kažkur toli išblanksta, ir aš vėl paleidžiu, palydžiu su iškvėpimu.
Kad ir kur būtumėte ir ką darytumėte, mano draugai, atminkite – jus lydi angelai.
Taip šiąnakt pilnatis reiškėsi per mane.
NAMASTE