SVEIKA
Šiandien mačiau merginą, kuri atrodė tiek fiziškai, tiek visaip kitaip sveika. Į galvą atėjo žodis – švari, po to – šviesi, po to – nesutepta, laisva. Tuomet vidinis žvilgsnis persimetė į mane pačią, ir kažkodėl pagalvojau, kad mano atspalvis kitoks – kažkoks tamsesnis, kažkuo sunkesnis. Nors jau buvau ant ribos pradėti lyginti – kuo būti geriau: ar ja, ar manimi – supratau, kad ties čia galiu sustoti. Juk žinau, kad esu kitokia nei ji, ir myliu save už tai, kas esu – tokia, kokia esu. Net neatsimenu, ar kada nors jaučiausi tokia švari ir nesutepta, kaip atrodė ji.
Permečiau mintimis savo gyvenimą, savo būsenas. Didžiąja dalimi aš būdavau kažkur įkalinta – tai persivalgyme, tai gėdoje, tai kokiame įprotyje, kaltėje, baimėje ar nepasitikėjime. Didžiąją gyvenimo dalį aš nežinojau, kas yra sveikata – ne dėl to, kad sirgau kokiomis nors ligomis, bet todėl, kad man buvo visiškai nepažįstamas visiško sveiko ryšio su savimi patyrimas.
Tuomet ėjau toliau, laikydama tos merginos atvaizdą mintyse, ir galvojau: ar dabar žinau, kaip tai jaučiasi? Supratau, kad vis tiek iki galo nežinau. Ir mane nuolat kažkas sunkina – tarsi velku prie kojos prikabintą akmenį. O tas akmuo – galbūt gėda būti savimi?
Galbūt tai – baimė savęs visos, nes žinau, kad manęs daug ir visokiausios: keistos, nepatogios, garsios, tiesmukiškos, ekstravagantiškos; tokios, kuri tik jaučia, ir tokios, kuri tik galvoja. Manęs daug – ir tamsios, sunkios, purvinos, bet taip pat daug ir šviesios, lengvos, laisvos. Tai ilgas savęs pažinimo procesas – kartais toks šizofreniškas, tarsi stovėčiau tarp dviejų pasaulių ribos. Kartais galvoju, kad išprotėjau – nieko nebesuprantu. Tada išmiegu, išbūnu, ir vėl įkvėpiu. Aš tikrai kartais atrodau labai keista.
Galbūt jūs mane matote tarsi išskridusią, lengvai „pakilusią“ nuo žemės, arba net pasikėlusią, per daug aristokratišką – lyg man kažkas čia per prasta ar per tamsu. Jei taip – atsiprašau. Aš tiesiog bijau savęs. Ir kartais visomis išgalėmis bandau sukontroliuoti net atomus ore. Tai tik apie mane – tikrai ne apie jus. Tai tik aš ir mano baimės.
Per laiką man tapo lengva nejučiomis imti vaidinti – labai lanksčiame, it guminiame vaidmenyje. Lyg kokioje kojinėje, kuri ypač tampri. Tas vaidmuo toks patogus ir prisitaikantis, kad greitai pamirštu – tai ne tikras aš. Kai tik prarandu saugumo jausmą, mano oda per milisekundę apsimauna tą „kojinių vaidmenį“, ir jis tampa lyg antra oda. Ir tada viskas vėl iš naujo.
Ir aš pagalvojau – duok Dieve tai merginai, kurią mačiau gatvėje, stiprybės likti šioje sveikoje sąjungoje su savimi. Tokioje, kuri pripildo gyvybės net daug metų skaičiuojantį veidą.
Duok Dieve jai stiprybės visada būti laisvėje su savimi – tiek, kiek ji yra, – pagalvojau apie tą merginą. Be jokios gėdos, be kaltės – tik su malonumu ir pagarba sau. Duok Dieve išminties žmonėms aplink ją – kad jie norėtų ir padėtų tai išsaugoti, o ne bandytų ją sumenkinti ar sumažinti dėl savo pačių menkumo.
Ir tuo pačiu galvojau – kaip gera turėti savo istoriją ir savo spalvas. Kaip gera žinoti, koks jausmas, kai esi tarsi apvyta virvėmis. Jausti žodžių skonį burnoje, kai nori juos išrėkti. Ir kaip gera, kai virvės nutrūksta, o žodžiai nuaidi atvirame kosmose. Kaip gera žinoti, kaip jaučiasi susirūpinęs mano veidas – kiek ir kokių veido raumenų įsitempia, kai viduje neramu. Ir kaip gera jausti, kai jie atsipalaiduoja – kai nerimas taip pat atsileidžia.
Gera užuosti savo plaukus ir apsivyti jais lyg šaliku. Ir tai – irgi aš. Savų spalvų būties laisvėje.
Ir jei kada nors nuspręsite mane mylėti ar skaityti savo drauge, tai mylėsite ne tik tą atvaizdą, su kuriuo susipažinote, bet ir dar 1000 kitų mano moterų.
NAMASTE 🙏
PRIĖMIME SAVĘS = PRIĖMIME PASAULIO
RAMSTIS SAU = RAMSTIS PASAULIUI
LAISVĖ SAU BŪTI = LAISVĖ KITAM BŪTI