Žmonės mano, kad pykti, bijoti, trypti yra neadekvatu ir netinkama. Tad vaikams mes sakome: „Nebijok“, bet tuo pačiu sakome: „Nelipk, nes nukrisi“. Sakome, kad Dievas gailestingas, besąlygiškai mylintis, tačiau sakome ir tai, kad jis baudžia... Nebijoti, bet tuo pačiu sakome kažko nedaryti, nes baigsis blogai – vadinasi, geriau „apsisaugoti“, liekant savo baimėje. Ar gi tai ne paradoksalu?

O jei nebijoti, tai kur baimę padėti? Ką su ja daryti? Suvalgyti? O ką po to daryti? Gyventi toliau? Vadinasi – nepykti, nebijoti, netrypti. Tiesiog laikyk ir kaupk. Ir nepaleisk, nes tada kiti sužinos, kad esi silpnas žmogus. Taip mes išmokstame gyventi patogiai – savo baimėje ir kančioje. Nes jei paleisiu, visi sužinos, kad esu pažeidžiamas, o tada mane sunaikins. Gali būti ir taip.

Bet ar mūsų esmė iš viso sunaikinama? Sėkmingai slopinama – tai tikrai, tačiau ji egzistuoja. Net jei mes ją paslėpę po alkoholiu, nesveiku maistu, žaidimais, prastomis mintimis, narkotikais, sabotažu – nepaisant to, ji vis tiek ten. Ir visa kita kančia – vis tiek ten. Tik jai prašmėžavus, tokie žmonės ima slėptis ir bando dvigubai užpilti šį jausmą, nes jis sunaikintų viską, kas netikra. O dažniausiai tai yra ir statusas, ir mylimieji, ir draugai, ir darbai. Tai pažadintų keisti savo gyvenimą. Tačiau nepasiruošęs žmogus ima ir grįžta į savo patogią baimę. Tačiau vieną dieną viskas ima ir sprogsta. Išskaido viską gabalais. Sako: „Gyvenimas subyra į šipulius“, „Sudūžta širdis“. Įvyksta pažadinimas. Žmogaus sistema nebeatlaiko slopinimo ir kviečia į pokytį. Ir jei žmogus sąmoningas, šis subyrėjimas gali būti nuostabiausias dalykas – perėjimui į kitą etapą, atsispyrimas išnėrimui. Arba tai gali būti nyris į beviltiškumą ir savidestrukciją. Tai jau pasirinkimas.

Siela šaukia iš alkio, kuris nepasotinamas nei maistu, nei pramogomis – tik sielos maistu: neišsenkančio dieviško šaltinio meile. Šios meilės prisilietimas, angeliška ramybė ir gebėjimas ją priimti gali palydėti į tikrąjį paleidimą. Nes ši meilė suteikia saugumo jausti, kad, nors ir bijai, baimėje paskęsti neįmanoma – gali atsipalaiduoti Angelo sparnų apkabinime. Šis meilės prisilietimas nutinka tik per tikrai skausmą pilnai išgyvenusį žmogų, kuris sugebėjo patikėti, jog tai yra tikra. Kad galima veikti iš atvirumo ir gėrio, nepaisant baimės, nepaisant skausmo, kančios – nepaisant to, kas buvo. Kad ir kas tai buvo – tai paskęsta neišsenkančio dieviško šaltinio meilėje. Žmogus, kuris pilnai neišgyveno savo jausmų, vis dar yra jų supančiotas. Jie vis dar viduje kalba pačiais netikėčiausiais būdais, žaloja iš vidaus ir slopina tikrąją esmę. Bijantis savojo pažeidžiamumo negali priimti kito pažeidžiamumo, tuo labiau – jausti atjautos. Tai yra tiesiog neįmanoma. Nes atjauta negali kilti iš proto – ji gimsta tik kaip dieviškos meilės dvelksmas (Osho mintis).

Kito pažeidžiamumas iškelia viduje baimę, nesaugumo jausmą, nes tai yra nepažįstama. Protui tai yra lygu mirčiai. Protas nežino, kas bus po to – jis negali sau leisti galvoti apie kažkokią Dievo meilę. Nes Dievas, ir joks ten šaltinis, netelpa į proto konstruktus. Todėl kartais reikalingos situacijos, kuriose mes trumpam IšProtĖjame – išsilaisviname iš proto gniaužtų, tam kad pažintume kažką daugiau. Galima tai daryti sąmoningai, arba leisti gyvenimui mus vesti į išprotėjimą. Ir apie tai – nieko blogo, nei gero. Tiesiog vidinė šviesa nori būti pamatyta ir integruota. Jos ignoruoti galų gale tampa nebeįmanoma. Ji reikalauja švelnumo, sąmoningumo, kasdienio pasirūpinimo.

Mes tiesiog trumpam transcenduojame tam, kad pagytume nuo savo neišmanymo.