SUSITAPATINIMAS
Prieš metus gyvenimas man davė pasirinkti – tarp motyvacijos ir širdingos aspiracijos. Tarp iliuzijų ir to, ko aš iš tiesų noriu. Tarp pinigų ir kūrybos. Aš pasirinkau man geriau žinomą programą – automatinę, kurioje užsimerkiau.
Sėkmingai ploviau sau smegenis prieš važiuodama į darbą – „užsikurdavau energiją“ su beprasmiškais video: „Kaip pasiekti savo rezultatą“, „Būk geresnis nei vakar“, „Kaip tapti...“ ir t. t. Nuolatinį smegenų skalbimą dariau sąmoningai ir tyčia, nes tikėjau, kad darbe tai man atneš naudos. Tam puikiai talkino ir darbdaviai – keturių valandų mokymai, po kurių niekas nieko neatsimindavo, išskyrus tai, koks esi „nepakankamas“.
Nejučiomis pradėjau kartoti mantrą: „Aš esu darbas“. Mano dienos kokybė ir net savivertė ėmė priklausyti nuo darbo rezultatų. Iš tiesų net nepastebėjau, kaip nustojau jausti – pasidaviau apatijai. Nebejaučiau nei liūdesio, nei džiaugsmo. Juokdavausi tik tada, kai „reikėdavo“. Žodžiai „Aš tave myliu“ ar mylimo žmogaus pastangos man nebekėlė emocijų.
Kartą klientė verkdama pasakojo, kad prieš savaitę mirė jos vyras, ir jai labai sunku. Aš nieko nejaučiau. Net galvojau, kaip galėčiau jos emocijas nukreipti savo naudai. Žmonės dalijosi savo skaudžiausiais išgyvenimais – apie artimuosius, susirgusius vėžiu, apie žuvusius sūnus, apie dukras, tapusias neįgaliomis. Tarp jų buvo tiek labai turtingų, tiek sėkmingų. O aš jiems pasakodavau, kaip jie jausis laimingi, kai pradės rūpintis savo išore. Ir taip, jie pasijausdavo geriau, tačiau jei nemylės savęs iš vidaus, jei nebus sau dėkingi – tai tebus trijų minučių džiaugsmas, skatinantis priklausomybę nuo išorinio pasitenkinimo. Imti, o ne duoti.
Aš įtikinau save tuo, nes žinojau – jei pati tikėsiu, tai padės pasiekti geresnį rezultatą. Ėmiausi kraštutinumų. Pradėjau perženginėti savo ribas ir neigti pačią save. Viskas pradėjo nesisekti. Rijau emocijas, kai man nepavykdavo. Mano dvasia ėmė irti, sveikata silpo, energijos beveik neturėjau. Atsirado finansinių problemų, kurios dar labiau kėlė stresą.
Darbe ir asmeniniame gyvenime save pradėjau matyti kaip labai menką ir nepakankamą. Už tai man buvo gėda. Gėda buvo ir dėl to, kad nesijaučiu nei sveika, nei laiminga. Nesijaučiau moterimi. Man visada viskas atrodė nepakankamai gerai – visada rasdavau, prie ko prikibti. O blogiausia tai, kad ilgą laiką net nepastebėjau šių jausmų, savo elgsenos. Iš tiesų buvau užsimerkusi.
Kai atsimerkiau, pamačiau – aš švytėjau juoda spalva. Mano vidus dvokė pūvėsiais. Tada galėjau rinktis: šlykštėtis savimi ir kaltinti, kad pradėjau pūti, ar pradėti viską tvarkyti. Pasirinkau antrą – ir tvarkausi iki šiol.
Mano psichika reikalauja gyjimo, kurio neįmanoma paspartinti. Tai kaip žaisliukas, kuris pradeda groti, kai patrauki virvutę – jei jau patraukei, teks išklausyti visą dainelę. Nieko nesutrumpinsi. Taip ir čia – gyjimas reikalauja laiko.
Kas yra susitapatinimas?
Savo patirtyje jį supratau taip – kai tavo vertybių sąraše tas dalykas, su kuriuo tapatiniesi, tampa svarbesnis už tave patį. Jo norai svarbesni, todėl tu aukoji save. Tai ne meilės kelias sau – tai savęs atsižadėjimas. Atsižadėti savęs – tai išduoti savo vidinę tiesą, nuvertinti savo ribas ir troškimus.
Svarbu suprasti – susitapatiname tada, kai prarandame sąmoningumą. Leidžiame, kad mus valdytų kažkas kitas. Tačiau tai – mūsų pačių pasirinkimas, todėl kiti dėl to nekalti. Mes patys renkamės, kaip reaguosime. Sąmoningas žmogus gali rinktis: pasiduoti pykčiui ir eiti į savidestrukciją ar visą tą energiją nukreipti kitur – į kūrybą, į gerus darbus.
Kai esame nesąmoningi, negalime rinktis sąmoningai. Tada negirdime savo vidinio balso ir veikiame automatiškai – renkamės lengviausią kelią. Nesąmoningai elgtis pradedame, kai pavargstame nuo nuolatinės įtampos. Netreniruotas protas neišlaiko – ir pereina į automatiką.
Tada mums reikia „nusinulinimo“. Todėl kartais pramiegame, neišlaikome dėmesio, ir visai nereikia dėl to gėdytis. Reikia paklausti savęs – kodėl taip nemyliu savęs, kad atsidūriau tokioje būsenoje, kai kūnas atsisako bendradarbiauti?
Mūsų neįgalumas, depresijos formos – tai mūsų sąmoningų ar nesąmoningų pasirinkimų pasekmės. Kol neprisiimsiu atsakomybės pati, tol norėsiu kaltinti kitus.
Ir tai – pamoka. Jos esmę ir vertę suprantu tik dabar. Man tai – apie tai, kaip svarbu girdėti savo Tikrąjį Aš. Jis – teisiausias vedlys. Jį svarbu mylėti ir nemeluoti sau. Tik dabar gebu dėkoti – nes jau išgyvenau ir žinau, kas tai.
Už tą beprotišką laikotarpį ir nuolatinį trūkumą turėtų dėkoti ir darbdaviai. Tai – jų pamoka. Apie ką ji – žino tik jie patys. Aš jiems irgi buvau pamoka. Apie pykčio galią – net jei ji glūdi labai ramaus žmogaus viduje. Jei ta galia auga – jai nereikia nei žodžių, nei veiksmų. Ji sugeba griauti.
Dėkoju žmonėms, kurie buvo šalia ir mylėjo net tada, kai pati savęs nebe mylėjau. Dėkoju tiems, kurie padėjo atsimerkti.
Milana Jasinskytė ❤️
Tiems, kuriems dabar sunku, noriu pasakyti – jūsų Tikrasis Aš glūdi jūsų viduje. Jis turi visus atsakymus. Galbūt užtruks laiko jį išgirsti, tačiau tai – jūsų nepalaužiama dvasia. Ji pasakys, ką daryti, kai protas nežinos. Tikrasis Aš – nieko nebijo, nieko neprašo, nieko nelaukia, niekuo nesivaržo, neprisiriša. Jam nereikia būti nei turtingam, nei gražiam.
Šio balso negirdėjimas – užveria duris.
Tad linkiu jį girdėti, regėti ir nepamesti.
Būkite kantrūs, akyli, sveiki ir laimingi. Tebūnie. 🙏