MANO ROŽINĖS LINZĖS
Anksčiau dažnai girdėdavau žodžius: „Nusiimk rožinius akinius, nes realybė kitokia“, „Pasvajoti galime, bet būkime realistais“. O aš tikrai mėgdavau ant realybės užsidėti filtrą ir padaryti ją gražesne – romantizuoti arba iš jos pasijuokti.
Dabar suprantu, kad filtras realybės aiškiau matyti nepadeda, tačiau „rožiniai akiniai“ padeda išgyventi, kai tikras vaizdas mūsų netenkina. Pavyzdžiui, Balys Sruoga knygoje „Dievų miškas“ viską perteikia ironiška, sarkazmo kupina kalba, nors tai, kas vyksta aplink, sunkiai suvokiama protu. Arba filme „Gyvenimas yra gražus“ – tėvas karo įvykius ir koncentracijos stovyklos siaubą sūnui pateikia kaip žaidimą. Nors viskas vyksta ne pasakoje, o realybėje.
Taigi filtras mus atitolina nuo realybės beprotybės ir padeda joje emociškai nedalyvauti – nes matome pasaulį tokį, kokį norime. Tačiau tai tik pirmas privalumas. Šie akiniai stebuklingi – nes jei per juos žiūrime ir patikime tuo, ką matome (net jei tai dar netikra), svajonės ima virsti realybe!
Esu stebėjime, besigerėjime ir tikėjime, kad svajonės pildosi. Kai kurie žmonės aplink mane svajojo ilgai, ilgai – ir kai leido svajonei juos vesti (o ne patys ją vaikėsi kaip tikslą), viskas ėmė pildytis. Kelyje jie patyrė išbandymų, skirtų tam, kad žmogus paleistų ego ir išsigrynintų. Netgi kliūtys vesdavo link svajonės, tarsi tikrindamos, ar žmogus jau atitinka jos „piešinį“.
Menas – priimti kliūtis, tikrinimus, transformacijas ir mokytis iš jų. Svajonės pildosi tada, kai jos gimsta iš meilės. Nes kai meilės nėra – lieka ryškus ego, lydimas lūkesčių. Jos išsipildo, kai tikime jomis ir leidžiame sau svajoti. Kai sekame vidiniu balsu, o ne „reikia“, „privalau“, „turiu“.
Svajonės virsta realybe, kai mes save įgaliname veikti, nes mūsų kūnas ir protas – tai tiltas, per kurį vidinio troškimo energija pereina į materiją.
Buvo metas, kai nusiėmiau savo „rožinius akinius“, nes žmonės sakė, kad taip „teisingiau“. Bet tada vaizdas tapo visai ne toks, kokio norėjau. Pamiršau, kaip svajoti ir tikėti – tikra nuodėmė. Gyvenimo traukinys ėmė riedėti nuobodžiai ir važiavo į tamsą... Laimei, tame traukinyje buvo žmonių – stiprių ir išmintingų – jie man parodė tikrąjį balansą tarp realybės ir svajonės, tarp žemės ir dangaus. Ir kokia plona ta riba tarp jų.
Tų žmonių kelias – nuo tamsos tunelių iki šviesos – leido man prisiminti, kokios galingos yra svajonės, kai jose yra tikėjimas ir veiksmas. Kokia svarbi yra aspiracija ir intencija – kodėl ir kam visa tai?
Kaip gera svajonę jausti, o ne jos bijoti. Kaip gera stebėti kitų svajonių išsipildymą be pavydo. Kaip gera liūdėti dėl to, kas prarasta – ir švariam viduje priimti tai, kas dar ateis. Kaip gera pasakyti „ačiū“ svajonei, kai ji išsipildo, ir vietoj išsikvėpimo jausti dvigubą energiją, nušviečiančią tolesnį kelią.
Dabar jaučiu, kad niekam nieko neturiu įrodyti. Tiesiog keliauju su svajone. Tik tiek.
Esame girdėję posakį „išsvajota realybė“. Tai va – „svajok atsargiai, nes svajonės pildosi“.