Kartą sapnavau sapną apie žmogų, kurį mylėjau, bet jis man savo širdies neatvėrė. Kai jį sutikau, jaučiau, kad jo siela man pažįstama ir graži. Aš juo iškart pasitikėjau ir įsimylėjau. Tačiau jo sielos niekaip negalėjau pasiekti – jis tartum ją buvo apkarstęs kažkokiu plastiku, per kurį viskas tarsi matosi, bet palietus suprantu, kad tai netikra. Be jo leidimo negalėjau nuimti to plastiko, tad likau juo grožėtis taip, kaip yra.

Mano širdis norėjo jį pasiekti, o kūną traukė kaip magnetas. Kurį laiką aš tiesiog tą meilę tyliai nešiojau savyje. Ji buvo persmelkta keistos euforijos ir beprotiško ilgesio tos sielos, kurią jaučiau, bet negalėjau paliesti. Tai mane ėmė kankinti. Nesupratau, kodėl man nelemta su šia siela iš tiesų susitikti.

Vieną naktį susapnavau, kad tarp pilkų, prabangiai pasidabinusių damų ir ponų, šokančių pokylių salėje, pamačiau jį – apsirengusį paprastais rūbais, bet spalvotą, gyvą, ne tokį, kaip kiti žmonės. Mes pradėjome eiti vienas kito link, pasisveikinome. Jaučiau begalinę šilumą, kuri atitirpdė mano gilų ir kankinantį ilgesį. Mes apsikabinome. Jaučiau, kad ilgesys buvo abipusis, jaučiau kvapą, kuris buvo man pažįstamas. Jis pasakė: „Pasiilgau tavęs.“ Tada palenkė mano galvą prie savosios ir mes surėmėme kaktas.

Stiprus šviesos blyksnis ištirpdė viską, kas buvo aplink, ir spalvotu tuneliu nukėlė mus į situaciją, kurioje jau buvome. Tai buvo grįžimas į praeitį, kur mes iš tiesų susitikome. Mes stovėjome kartu prisiminime, kuris įvyko visai kitu laiku, kitoje planetoje, su kitomis būtybėmis. Ten mes juokėmės, apsikabinome, bučiavomės. Mes ten kartu gyvenome ir leidome laiką, bet svarbiausia – mes mylėjome vienas kitą ir buvome laimingi. Tame momente pajaučiau tikrumą.

Staiga vėl pamačiau šviesos blyksnį, spalvotą tunelį – ir mes grįžome į dabartį, į pokylių salę tarp pilkų, pasipuošusių žmonių. Aš tada viską supratau. Norėjau verkti, bet jau iš palengvėjimo. Jo siela man buvo pažįstama iš praeitų gyvenimų. Mes supratome, kad ten liko mūsų meilė. Nežinau kur ir kada mes ten gyvenome, bet jaučiau – tai buvo mano atsakymas. Jis tai žinojo ir man tai parodė.

Mes supratome, kad ten liko mūsų meilė, tačiau šioje žemėje, šioje dabartyje, mes atėjome kažko kito – ir čia būti kartu nebegalime. Šis susitikimas buvo mūsų pabaiga.

Sapne jis buvo spalvotas, ir aš žinau kodėl. Šiame gyvenime mane labai žavi žmonės, pasižymintys savo vidine laisve – tikriausiai todėl, kad man pačiai jos trūksta. Ten jis taip pat buvo laisvas ir dėl to toks gražus. Todėl manau, kad čia jį sutikau tam, kad prisiminčiau, ko atėjau mokytis.

Nežinau, ar šis sapnas iš tiesų parodė tiesą, bet jis mane išlaisvino nuo ilgesio. Davė atsakymą ir galimybę pajausti tai, ko negalėjau pasiekti.