PALAIKYMAS, KURIO TAU REIKIA VISUOMET YRA TAVYJE.
Kažkada neseniai užklydau į bažnyčią ir ten pasakojo apie tai, kad žmogui visgi svarbus artumas ir buvimas tarp žmonių. Kiekvienam svarbu būti pamatytam, išgirstam, tačiau ne visada tai įvyksta. Ir, kai tai neįvyksta, visada galima remtis į Dievą. Mano patirtyje tai irgi panašiai vyksta. Kiekvienas žmogus visgi turi savo pasaulio matymą ir pagal jį daro veiksmus, pagal tai sprendžia, kas geriausia, kas teisinga ir kas ne, ir pan. O mes, žmonės, būdami ryšyje, esame linkę prisirišti vieni prie kitų, prie patirčių, prisikurti lūkesčių, iliuzijų, nors kitas žmogus apie tai dažnai net nenutuokia, o tuo labiau niekada iki galo jų negalėtų išpildyti, nes visgi jis turi savo matymą ir savo pasaulį.
Dažnai pastebiu, kad žmonės tiesiog laukia galutinio rezultato. Jie klausia: kada gi bus tas projektas paruoštas, kada pradėsi, kada pabaigsi?! Jie pradeda patarinėti, ką daryti, kad daugiau uždirbtum, kaip reikia pasireklamuoti, o dar geriau – pradeda kurti ir siūlyti įvairiausius planus ir strategijas pagal savo „sėkmės“ įsivaizdavimą, kuris dažnai apima būti pastebėtam, mirgėjimą bei materialų turtą. Procesas jiems labiau yra strateginis „tick’ų“ uždėjimas sąraše. Tikrajame procese egzistuoja ne tik strateginiai veiksmai, kilę iš proto – tai apima visus gyvo žmogaus lygmenis. Tai keitimosi, tapimo procesas. Tai alcheminis procesas.
Visgi yra žmonių, kurie dirba labai svarbius, plika akimi nematomus darbus, ir būna, kad jų dėka galutinio rezultato kokybė labai išauga. Pavyzdžiui, taip būna inžinieriams, režisieriams, žmonėms, kurie užsiima energetiniais gydymais arba erdvės „laikymu“. Būna, kad jų darbo vaisių niekas nepastebi net rezultate, nes žmonės nemato jų pačių ir nesupranta jų darbo, tačiau kažkodėl galutinis rezultatas jiems labai patinka, nors negali suprasti kodėl, tad laurus atiduoda tiems, kuriuos mato pirmiausia. Noriu pasakyti, kad procesas yra labai turtinga kelionė, ir joje dažnai dalyvauja krūva kitų dalyvių. Tai kelionė, kurioje mes gyvename gyvenimą: jame krentame, kartais taip bijome, kad tiesiog užsikasame po smėliu ir galvojame, kad dabar bus taip gėda išlysti – o Dieve, bet tenka kažkada išlysti, keltis, pradėti vėl iš naujo kažkokį ciklą, dirbti ties vienu, dirbti ties kitu, dirbti tol, kol pamiršti bet kokius egoistinius siekius, kol praktiškai pamiršti, kas esi, ir tada GAL atsiranda kažko pabaiga, kuri pasirodo yra kažko pradžia. Ir viskas vėl prasideda iš naujo.
Žmonės dažnai pamato arba kilimus, arba nuosmūkius – kažką ryškesnio. Tai dar vienas įspūdis. Dar vienas dopamino, adrenalino pliūpsnis, kažkas, kas užbaigia nežinomybę žodžiais: „pagaliau jam pasisekė“ arba „pagaliau nepasisekė“. Dar įdomu, kad procesas ir jo dovanojami kalneliai iš tiesų kuria nežinomybę, kuri kelia nerimą tiek dalyvaujančiam procese, tiek stebinčiam. Stebintysis nori įkišti savo trigrašį ir pasakyti, ką daryti, ieško, kaip padėti, nors niekas neprašė, arba bando atrasti priežastis, kodėl taip vyksta, bando patarti… bet, ech, labai retai kada išgirsi žmogų sakant, kaip jam sekėsi procesas, kai jis kažkur bandė nueiti. Retai kada išgirsi žmogų, kuris pasijuoks iš savo nesėkmių ir suteiks tau erdvę pasidalinti be skubinimo ir lūkesčių.
Kartais taip reikalinga tiesiog išklausyti, pabūti, pasidalinti ir priimti proceso kelią tokį, koks jis dabar yra. Einant kažkokį proceso kelią, negaunant to palaikymo, saugumo iš išorės, erdvės būti, kaip tas kunigas ir sakė, galima remtis į Dievą. Šiaip jau sakyčiau – susitelkti ir įsiklausyti į vidų. Taigi šiandien ir aš buvau apimta keistų jausmų: viduje tarsi maišėsi nerimas su pykčiu ir liūdesiu, vienišumu taip, kad net pykino. Taigi sėdau kvėpuoti. Kai pradėjau, galvojau, kada baigsis – nesiseka nei kvėpuoti. Žinau, kad kito kelio nėra arba bent jau nežinau. Taigi kvėpavau toliau, tuomet pasigirdo vidinė tyla, ir joje iškilo vidinis balsas, kuris ėmė man sakyti palaikymo žodžius, priminė pilnatvę, dėkingumą, drąsą.
Ir prieš mane pasirodė motina liūtė – stipri, raumeninga. Savo švelniu ir dideliu snukučiu ėmė glostyti man veidą ir apsivijo aplink mane. Aš įkritau į jos glėbį. Ji didelė, galinga, drąsi, visada pasiruošusi apginti nuo pavojų, ji visada mylinti ir gera, visada mano pusėje, ji visada pasiruošusi aukotis, kad tik apsaugotų jai artimus. Taigi gulėjau jai ant pilvo ir kvėpavau su ja. „Dabar saugu. Viskas yra gerai“, – persiuntė mintis ji man. Ta liūtė gyvena manyje.
Skruostais ėmė riedėti ašaros, kurios dar kartą priminė, kad išorėje mes randame trumpalaikį palaikymą, trumpalaikius džiaugsmus, tačiau tokie dalykai kaip saugumas, palaikymas, net ir meilė – jie egzistuoja pirmiausia viduje. Iš vidaus jie iškyla, tarsi pirmieji pavasario žiedai iš dar šaltos žemės, ir per atvaizdus, per mums pažįstamus simbolius mes galime prisiminti tai, ko mums reikia.
Ir būtent tas, kuris moka girdėti, įsiklausyti į save, tas, kuris laikosi savo vidaus kaip inkaro procese, tas išmoksta remtis į kažką pastovesnio nei aplinkiniai su atskirais pasauliais. Toks žmogus tampa labai stiprus, nes jis žino, kad jei nutrūks jo ryšiai su išore, jis visada žinos, kur eiti. Ir tai nelengva, bet, rodos, net neišvengiama proceso dalis.
Taigi, kai kažkam „pasiseka“, prisiminkime, kad už to egzistuoja procesas ir jame veikiantys gyvenimo išbandymų labirintai. Ir lygiai taip pat, kai „nepasiseka“, panašu, kad tai vienas iš tų labirintų. NAMASTE.