TARP ŽEMĖS IR DANGAUS
Chaoso akivaizdoje, apima stresas, įtampa, savo dėmesį imame dalinti taip pat chaotiškai, kaip minčių srautas bėgantis galvoje veda. Kaip tada matyti tikrovę, kaip jausti Kūrėją, Dievą, kaip atskirti kur kalba mano baimės ir kaip iš tiesų turiu elgtis ? Chaoso akivaizdoje žmogus vaikšto lyg ant siūlo begalybės platybėse, kurios yra kupinos nežinios. Ar jaučiate, kiek įtampos ir kontrolės tame yra ?
Kai manęs paklausia tai, koks yra praktinis sprendimas atitinkamose situacijose, aš sakau, kad aš nežinau. Vieno praktinio teisingo sprendimo nėra. Čia sutinku su Platonu, kad teisingumas kyla iš sielos susilygiavimo. Tai yra kažkokia vieta, kurią mes užčiuopiam, pajaučiam patys. Ir tai nevyksta visiems vienodai, nes ne visi esame vienodai susilygiavę vien jau savo sieloje. Šis klausimas, 'koks yra praktinis sprendimas' jau implikuoja norą užbaigti kankinančią nežinią, kuri kuria chaosą. Didžiausias iššūkis chaose išlaikyti sielos susilygiavimą, kad išgirsti, kas yra teisinga. Iš to ir kyla praktiniai sprendimai.
Chaoso akivaizdoje jaučiamės maži prieš kažką didlelio, tad jei kasdien kokybiškai nepuoselėjame vidinės ramybės, greitai paskęstame savo pačių chaose. Kasdienės situacijos ir jų atnešamos emocijos - tai pati geriausia praktika, kurią norom ar nenorom vis tiek kažkaip atliekame, nors nebūtinai kokybiškai. Kokybė panašu priklauso nuo susitelkimo, o susitelkimas nuo atsidavimo. Jei trūksta susitelkimo tuomet, mažai atsidavimo. O jei atsidavimas yra, bet nesukoncentruotas, jis neduos jokio praktinio rezultato.
Taigi neatmetant nei vieno nei kito, atsiduriame tarp Žemės ir Dangaus, kažkur tarp įkvėpimo ir iškvėpimo, kažkur tarp judėjimo...Sustojime. Tegul iš to sustojimo ir dedami žingsniai. Iš ten ir praktiniai sprendimai.
NAMASTE