MAŽO ŽMOGAUS, DIDELĖJE VISATOJE, PATIRTIS 💫
Kopiau ant Parnidžio kopos ir supratau, jog atitolau nuo gamtos.. Taip būna, kai ilgiau pabūnu mieste. Tada vėjas, vanduo, miškai man pasidaro baisūs. Beje, esu pastebėjusi, kad žmonės kurie užaugę ir visada gyvenę mieste, sako, jog nemėgsta eiti į gamtą, arba jei eina ir sako, kad mėgsta,jie niekada nevaikšto po purvynus, neguli ant žolės, neliečia medžių ir t.t. Tiesiog nėra ryšio. Be ryšio. O gamta kadangi yra didinga savo motiniška Žemės galia iš jos sklinda stipri energija, tad mūsų smegenys nesupratusios šios nepažįstamos jėgos, siunčia signalus apie pavojus. Taigi kopiau ten link vakaro, žiemą, gaudė stiprus vėjas, marios sušąlusios iki pat horizonto pabaigos, ir aš vienui viena. Aplink nei vieno žmogaus, tik aš, ta nuostabi ir galinga gamta ir joje gyvenančios dvasios. Viskam užšąlus, rodėsi sustojęs ir laikas. Ir aš tame laike viena judu. Ką gi daryti ? Ką veikti čia ? Baisiau darėsi su kiekvienu laipteliu aukštyn, vėjas kilo dar smarkiau, dar labiau šąlo, temo, o man atrodė, kad o jei mane nuneš koks stiprus tornadas, o jei apsusps mane dabar vilkai, o jei iš Rusijos pusės atskris dabar koks dronas, o jei dabar ore radiacija ? O jei ? Kas gi bus ? Aš tiesiog mirsiu ! Aš pereisiu..
