LAISVĖ BŪTI SAVIMI
Dabar išgyvenu tokį periodą, kuris man kalba apie laisvę būti savimi. Jis periodiškai pasikartoja, bet būna vis kitoks. Vakar supratau, kad visai buvau pamiršusi, kokia aš esu, ta prasme visai visai. Šiame pasaulyje tokia galybė personažų, kuriuos galima pavaidinti, kad įmanoma ir pasimesti ! Iš tiesų taigi pats mieliausias personažas esu aš pati, o pati laisviausia laisvė yra leisti sau būti savimi. Kelis metus domiuosi saviugda. Saviugda yra apie savęs suvokimą, kuris yra labai naudingas norint suprasti ką jaučiu, koks esu, iš kur ir kodėl. Taip pat yra ir kita pusė, kad su saviugda ateina transformacijos - senų programų, modelių keitimas į kitus. Kartais jos vyksta savaime, o kartais pradedame keistis dėl to, nes dabar taip madinga arba dėl to, nes pasidaro visai azartiška.
Tačiau būna momentų, kai vienintelis dalykas, ką reikia keisti yra nustoti save keisti ir leisti sau būti savimi.Ha!
Papasakosiu istoriją. 
Prieš keletą dienų su vyru būdama kavinėje, užsisakiau kavos ir kai man ją atnešė, mane aplankė toks senai jaustas jausmas. Aš pažiūrėjau į kavą, o ji buvo tokia juoda juoda, su mažais mažais burbuliukais, o ant viršaus smėline puta. Aš pagalvojau, o Dieve kokia nereali kava ! Ir tai nebuvo kažkokia stebuklinga kava, ar kava po detokso, tai buvo tiesiog dar viena kava mano gyvenime, bet ji man atrodė pati geriausia, tiesiog tobula!!! Ir žinote, tai visai nebuvo tiesiog dopamino išsiskyrimas, tai buvo momentas, kai po ilgo laiko aš iki dangaus apsidžiaugiau DETALE. Tas jausmas buvo TOKS šiltas, lyg mane būtų apkabinusi senoji Brigita, kuri tokia miela, žavinga, nuoširdi, visada linksma ir gyva, ji PILNA! Toks mažas dalykas, smulkmena mane pripildė pilnatvės. Kitą dieną aš prisiminiau, kad tokiomis detalėmis, kaip saulėlydis, giedras dangus ar net debesuotas dangus, šlapia žolė ryte, saulės spinduliai, kurie prasiskverbia pro medžių tarpelius ar tiesiog pusryčiai mane nukeldavo į kosmosą, o mano kelnės pilnos laimės ! Jeigu aš turėčiau laimės skalę, tai rodiklis tokiais momentais visada šokdavo iki pat viršaus ! O jau kelerius metus, jis būdavo maksimalus iki pusės, retais atvejais aukščiau negu puse. Ir taip su viskuo, tą laikotarpį gyvenau gyvenimą su puse širdies. Tikiu, kad tarp skaitančiųjų atsiras žmonių, kurie supras apie ką, kalbu, nes per laiką, mes dalį širdies uždarome, kad apsisaugotume nuo dar vienos nelaimingos meilės, nuo streso, kuris ištinka sunkumų metu ar tiesiog kasdienoje. Taip pat širdį uždaro mūsų blogi, pasyvūs įpročiai, kurie ilgaaniui žaloja ne tik mūsų fizinį kūną. Žodžiu, gyvename pusiau.
Kai pusiau gyvenu, dažnai įkrentu į vaidmenis, kurie socialiai mums patiekiami per socialinę mediją, žiniasklaidą, ko pasekoje pereina į žmones, o žmonės perduoda kitiems žmonėms. Tada gyvenimas virsta tikru spektakliu. Kai pats vaidini ir labai įsijauti - įvyksta susitapatinimas, kur tavo personažas patampa tavo natūraliuoju ,,aš". Taigi po to pamiršti, kad tai tik vaidinimas. O po to kai vaidinimas baigiasi, vis dar jauti tas emocijas, norisi tęsinio, jauti ilgesingą norą atsukti laiką atgal ir viską pakartoti. Šiaip jau tai labai juokinga, bet taip tikrai vyksta. Žmonėms, kuriems teko pažinti mano personažus, noriu pasakyti atsiprašau, jei jūs žiūrėdami į mane matote mano rolę, o ne tikrąją mane, taip yra todėl, nes tada ten buvau, tačiau dažnai nesuprasdavau, kad ten esu. Aš turėdavau begalę momentų, kur mano didžiausias tikslas tą dieną būdavo likti normaliai. Ta prasme per daug nesireikšti, nesikeikti, kalbėti rišliai, nežemaičiuoti, neraudonuoti, žodžiu viską kontroliuoti ir t.t. Būdavo kad pirmas kartas puikiai pasisekdavo, tačiau visus kitus kartus pradėdavau ,,buksuoti", nes prireikdavo dar daugiau vaidybos. Tai yra labai nepatogu, o patogiau yra prisiminti vaidmenį ir pradėti jį vaidinti. Tada viskas lyg sviestu patepta. Taip yra dėl baimės parodyti savo pažeidžiamumą ir dėl to mes paspaudžiame ,,mute" savo jausmams, nes dabar jiems ne laikas reikštis, ko pasekoje nebegalime išjausti GILIAI. Galima atsidurti kryžkelėje, nes būnant visada atvira širdimi - gali lengvai susižeisti, o jai pastatęs apsaugines sienas - negali išjausti gyvenimo ir patirti pilnatvės. Aj beje abiem atvejais galima ir sunkiai susirgti.
Tobulo recepto dar neradau, bet kol kas išsiaiškinau tik tiek, kad labiausiai ,,apsimoka" ir skaniausia yra būti savimi, nieko nevaidinti, nes tada gyvenime bus mažiau šansų atsirasti žmonėms, kurie ieško tam tikro personažo ir ne duok Dieve jiems patiks, kaip tu jį vaidini ! Jei žmogus matys visus nevėkšliškumus, baimes, tamsesnes puses ir jas sugebės priimti, didelė tikimybė bus įgyti tikrą draugą ar ilgalaikį partnerį, tokius pat tikrus žmones aplink. O būnant savimi, priimant savo šviesą ir tamsą tikrai lengviau gyventi, ir eiti savo keliu, nes nereikia galvoti, kaip toliau vaidinti. Dar labai svarbu palaikyti balansą, čia šiandien supratau, kad jei nori tingėti reikia daryti atvirkščiai - pajudėti, jei esi neramus ir ieškai, kaip nukreipti dėmesį - geriausia pabūti ramiai, o dėmesį sutelkti į save. Jei nori pūstis, geriau nesipūsti, o jei nori trauktis, geriausia išsiplėsti.