PRIĖMIMAS
Kasdien dėkodama už tai, ką turiu ir ką turėsiu ateityje, aš pradėjau jaustis vis laimingesnė. Būdavo dienų, kai atsibudus nežinodavau, už ką padėkoti. Tada prisimindavau, kad dovana tai, jog šiandien atsibudau, esu gyva, sveika ir laiminga. Dabar jau kitaip – aš kasdien susigraudinu, nes dėkingumo nesugebu aprėpti, tiek jo daug manyje dabar. Kaskart pradėjus vardinti, kiek daug turiu, mane apima neįtikėtinas palaimos jausmas, kuris uždega mano akis vis iš naujo ir iš naujo. Išorinių dalykų čia nėra daug, tačiau tiek daug jų – nematomi ir tokie brangūs. Jie tarytum užpildo širdį šilumos banga ir leidžia pasitikėti viskuo, kas yra ir kas ateina. Įsileidus dėkingumą į savo širdį, visur tarytum pakvimpa meile.
Mano mokytoja sako, kad meilė yra kūryba – tiesiausias kelias į laimę, be dvasinio zigzago. Ir kaip aš sutinku! Aš pradėjau mokytis mylėti pirmiausia save ir savo šeimą. Dabar galiu pasakyti, kad svarbiausias ingredientas į meilę yra priėmimas. Priėmimas nėra lengvas dalykas išmokti. Jo galima mokytis visą gyvenimą. Juk tiek daug dalykų yra nepastovūs ir keliantys stresą mūsų protui, o protui sunerimus pradeda drebėti ir kūnas. Kaip lengva nepriimti oro, kvapų, garsų, žmonių pasisakymų, galų gale lengva nepriimti savo kūno, savo kažkokių savybių, savo tėvų, savo vaikų, jų pasirinkimų ir pradėti juos kaltinti, kad jie mums nepatinka tokie, kokie yra. Bet iš tiesų, juk tiek daug nepriimant, taip sunku gyventi, ar ne?
Priimti. Pri–imti. Ką priimti? Tai, kas duota. Dovanota. Juk dovanotam arkliui į dantis nežiūrima. Tai paserviruota mums taip, kaip paserviruota. Jeigu tikimės kitokio vaizdo – kieno tai problema, jeigu niekas išvis nėra pažadėta? Taigi tai, kas padovanota, mes turėtume paimti. Priimti – su dėkingumu ir meile. Mūsų rankose dovana, ir ką su ja darysime – mūsų valia.
Kas mums padovanota? Kai gimstame, jau gauname tiek daug! Ne visos dovanos yra supakuotos ir lengvai atpažįstamos. Kai kurios yra paslėptos labai giliai, gali būti plika akimi nematomos, bet jos yra – ir labai daug jų – mūsų pačių viduje. Kaip nuostabu, ar ne?
Kai ateiname į šį pasaulį, jau gauname kūną, kurio pagalba mes galime patirti gyvenimą – užuosti kvapus, girdėti garsus, matyti pasaulį, vaikščioti, šokti. Turime rankas, su kuriomis galime pasigaminti maistą, nusimegzti rūbą, paglostyti šunį. Gauname nuostabų protą, kuris padeda mums orientuotis aplinkoje, analizuoti, suprasti, pažinti, atsiminti, kažką net išrasti. Gauname ir sielą, dėl kurios mes esame kosminiai žmonės. Joje tiek daug išminties, o svarbiausia – ji didžiosios sąmonės dalis, dieviška mūsų dalis. Dėka sielos mes jaučiame kitus žmones – artimas sielas, jaučiame vidinį žinojimą.
Kai gimstame, gauname tėvus – tiesiog nemokamai! Tai tas pats, kas perkant kelionę gauti nemokamą gidą, kuris padeda mums naviguoti. Jei tėvų negauname, bent jau turime atsiminimus apie juos arba kitus žmones, kurie mus praveda gyvenimo proskyna, kol patys įgyjame pasitikėjimo naviguoti. Jau gimę mes turime, kur gyventi – žemę, gamtą, o žmonės aplink mus pasirūpina komfortu. Jau tiek daug gauname vien ateidami į šį pasaulį. Viską, ko reikia, kad pradėtume savo gyvenimo kelionę.
Žinoma, ši nėra visada paprasta, tačiau tam viskas ir duota, kad išmoktume eiti gyvenimu. Tie dalykai, kuriuos mes taip sunkiai priimame, yra lyg svarmenys, kurie mums arba trukdo eiti lengviau ir greičiau, arba mus treniruoja tam, kad pasiektume, patirtume lengvumą.
Kai kažkada sportuodavau sporto salėje, tam, kad rankos smūgiuotų greičiau, mes smūgiuodavome su svoriais. Ir tam, kad išsmūgiuočiau iki tada, kai baigsis laikas, turėdavau baigti verkšlenti, kad sunku, o priimti, kad dabar mano rankos sveria tiek. Po smūgiavimo su svoriais tą patį darydavome be jų – ir wow – jos tapdavo neįtikėtinai lengvos ir greitos.
Priėmus dalykus tokius, kokie jie yra, kurie mus erzino, mums nepatiko, atsisakius savo nusistatymų ir išankstinių vizijų – jausmas labai panašus. Šis jausmas nuostabus. Priėmimas yra išsilaisvinimas nuo to, kas neleidžia meilės energijai tekėti. Nusiėmus šiuos svarmenis, jaučiama, kaip miela yra susidurti su situacija, kuri mums nepatikdavo, ir dabar, vietoje nemalonios emocijos, nusišypsoti ir pajausti meilę.
Dabar, kai taip atsitinka man, pirmiausia suvokiu protu, kokia čia ta situacija, o mano ego balsas pradeda dainuoti savo dainelę, ir aš jį stebėdama pradedu juoktis, nes jis ten viduje toks įsijautęs ir pats teisiausias, o man taip norisi tik galvą jam paglostyti. Manau, kad niekas mūsų viduje neturi būti užmiršta – viskas turi būti išklausyta, ir su ego turi būti susidraugauta. Tai juk mūsų vidinis vaikas, o ne priešas, kuris visada nori būti girdimas ir pastebėtas.
Taigi viską susinchronizavus, su viskuo susidraugavus ir susitaikius viduje galima priimti. Ramybė ir taika – palanki būsena priėmimui, visoms dovanoms, kurios kada nors buvo padovanotos.
Dažnai per jogą sakome – „atverkime širdis“, tai reiškia: atverti tam, kas yra, ir taip, kaip yra, nieko nekeičiant, o tiesiog priimant. Priimti, man reiškia mylėti lengviau, gyventi lengviau, laisviau, taikiau, ramiau, nuoširdžiau, jaučiant meilės ir dėkingumo aromatą.