SKIRTINGUMAS
Žmonės, kurie atsiranda šalia mūsų – tokie, kokie atsiranda – atsiranda ne be reikalo. Jie yra atspindys to, kuo gyvename, to, kas esame. Ir jei nenorime to matyti, mes gauname veidrodį priešais save, kuris atspindi, kas esame – norime to ar ne. Atspindys to, kas mūsų viduje. Būna, pykstame ant to atvaizdo, vadiname visaip, norime pakeisti. Bet nieko nelieka – tiesiog tai suprasti ir priimti. Priėmus – judėti toliau.
Aš nusprendžiau gyventi komfortiškai, sąmoningai, nekenkiant sau ir kitiems. Nusprendžiau rūpintis savo sveikata visapusiškai. Nusprendžiau tikėti ir pasitikėti vedimu, žiūrėti ne į smulkmenas, o į didesnį vaizdą, vadovautis meilės dėsniu, tiesa su savimi. Ir tada gyvenimas ėmė siųsti žmones, kurie taip stengiasi gyventi, į kurių namus ateini kaip į meilės šventovę, kuri man tik rodo, kaip galima kurti iš meilės – be prievartos ir reikalavimų, specialių taisyklių, – kurioje tiesiog gera.
Kai nusprendžiau priimti ir atsiverti žmonėms, ėmė skambinti draugai – manęs tarsi visiems ėmė reikėti. O iki tol jaučiausi labai vieniša, nes bijojau kontakto ir žmonių skirtingumo.
Mes vienas kitam tiesiog leidžiame pamatyti, kaip galime plėstis ir kaip galime susitraukti, susimažinti. Kokie galime būti spalvingi, kokie įvairūs. Ir tai man labai patinka apie žmones – būtent skirtingumas. Kaip suvokia gyvenimą, meilę, Dievą žmogus, kuris užaugo tamsumose, turėjo išsikovoti savo vietą po saule, ir tas, kuris užaugo visiškoje gausoje ir saugume. Visiems šie dalykai yra daugiau ar mažiau svarbūs, visi kažkaip ieško savęs, visiems rūpi meilė, tačiau taip skirtingai mes judame šiuo keliu... Ir, kad ir kaip tai mane kartais erzindavo – tai yra gražu. Tobulas netobulumas mumyse. Jaučiu ir matau.