TIKRUMO BAIMĖ
Būna, žmonės paklausia, kaip aš atsiradau šiame saviugdos, jogos visame reikale, gal todėl klausia, kad esu gana jauna, kad kažką mokyčiau, o gal todėl, kad mano metų žmonėms tokie dalykai – tolimi krantai, ezoterika, nesąmonės ir laiko švaistymas, dar gal šiek tiek keista. Aš sutrinku, gavusi šitą klausimą, nes atsakymų galvoje sukasi daug, o to pagrindinio vis prisibijodavau, nes su pasakymu – tai mano kelias – krenta didelė atsakomybė, kurios bijojau visą gyvenimą. Tikriausiai, kaip ir daugelį, į kažkokį pokyčių kelią atveda patirtys, skausmas, neišmanymas, kančia. Tai man irgi panašiai, iki dabartinio amžiaus sugebėjau išgyventi toksiškus santykius, nelaimingą meilę be atsako, savęs išdavystę, emocijų slopinimą ir fizinius skausmus, kurie tiesiog neleido normaliai gyventi, vedė į apatiją ir tamsias mintis. Visada galima atrasti, kam buvo blogiau ir kieno istorija labiau šokiruojanti, bet, kaip mokytojas sakė – pain is pain. There is no my pain or your pain. There is no small pain or big pain. Pain is pain. (liet. Skausmas yra skausmas. Nėra tokio dalyko kaip mano skausmas ar tavo skausmas. Nėra didesnio skausmo ar mažesnio. Skausmas yra skausmas.) Taigi, man mano skausmo užteko, kad imčiau keistis. Po tų santykių aš tiesiog judėjau toliau, paleidau skausmą, intuityviai meldžiausi, intuityviai ėmiau medituoti, pradėjau daryti jogą, ėmiau pastebėti, kad darausi sąmoninga, kad imu pastebėti detales, kad jos man ima teikti džiaugsmo, taip pat vieną dieną pastebėjau, kad jau dvi savaites nevalgiau mėsos, kas man buvo visiškai nebūdinga. Taip ir likau po to – vegetarė. Tą laikotarpį aš patyriau tarsi prabudimą iš sapno, ėmiau matyti pasaulį plačiau ir jo skausmą, ir džiaugsmą, žiaurumą ir grožį, ir tai priėmiau be jokio vertinimo. Tai įvyko tiesiog, nes man atėjo laikas. Po to atėjo visi kiti mokymai, knygos ir panašiai, mano kelias pradėjo ryškėti. Kai į jį papuoliau, nesupratau, kaip čia viskas veikia, o pasirodo, kuo daugiau sužinai, tuo daugiau gyvenimas egzaminuoja, tuo daugiau vidinių dialogų, tuo daugiau atsakomybės mokausi prisiimti už tai, ką mąstau, ką kalbu, ką darau, o ego pasirodo įvairiausiais veidais, įvairiausiais balsais. Bando viską, kad tik iš kelio išklysčiau, tenka jį auklėti. Didžiausias ir ilgiausiai vykęs konfliktas mano viduje buvo tarp to, kas yra teisinga, ir tarp to, kas iš tiesų tikra. Tai įvyniojo mane į netikrumo šarvus. Būtent tas keistas jausmas buvo trūkstama, labai svarbi mano dalis. Keletą metų bandžiau suprasti, ko trūksta, kodėl save vis riboju, kažkodėl gyvenu tik pusę kojos, kodėl nėra pakankamai energijos ir nuotaikos, kodėl nuolat ją turiu atstatinėti.
Rebefingo praktikų dėka aš išsprendžiau šį rebusą, kuris pasirodo apie metų metus meistriškai slopintą pyktį, kuris ilgai slėgė mano krūtinę, nuolatos man keldavo nerimą, gėdą ir kaltę, kad jaučiu tą stiprią emociją, kurios nesupratau ir negalėjau įvardyti. Kadangi aš, lyg angelas nusileidęs iš dangaus, pykti nemokėjau, nes angelai juk nepyksta :) Jie geriausiu atveju liūdi, atjaučia. Tai ir aš taip. Iš tiesų nebuvau mačiusi, kad mano giminės moteris kada nors išreikštų pyktį ar verktų, todėl mano pasąmonėje tokio įrašo nebuvo. Pyktis tiesiog buvo nuryjamas ir virstantis liūdesiu, nors iš tiesų kartais labai norėdavau paimti ir tiesiog rėkti „aaaaaaaaaa!!!!!“, norėdavau tiesiog pasiimti kokį pagalį ir gerai patrankyti į žemę, bet taigi tai būtų neadekvatu..! Pavyzdžiui, pagal ajurvedą aš turiu daug ugnies energijos, būtent tos galingos, kuri viską kelia į viršų ir vibruoja aplink, taigi, kai ta energija užsidegdavo pykčio vardu ir jos niekas neišleisdavo, aš tiesiog imdavau deginti sau visą vidų, ir galiu pasakyti, kad jausmas – tiksliai toks. Labai skausminga, tarsi slopinčiau ir silpninčiau savo galią, todėl neturėdavau energijos, nes viską sudegindavau slopindama pyktį. Kartais netyčia pyktį panaudodavau išmintingiau – išsportuodavau, išmedituodavau, eidavau kažką sukurti, bet automatiškai dažniau susikišdavau į vidų, nes, kas automatiška, labai lengva. Baisiausia tai, kad aš niekada nepykdavau ant kažko, neturėdavau objekto, tiesiog jo nesuvokdavau. Taigi nėra ant ko pykti, bet energija baisiai kyla. Tai, kaip man tai suprasti ir ką daryti? Gal aš visai nenormali? Taigi, išmintingi žmonės nepyksta, juk jie tik visus myli. Taigi ir aš mylėjau visus, atleisdavau už visas klaidas ir vėl priimdavau į savo širdį. Ir tai buvo didžiausias melas. Jokia meilė neįmanoma, kai kausto netikrumas, tokia meilė yra iliuzinė. Gal net visi jausmai iliuziniai. Prošvaisčių būna, bet tik atsipalaidavus, o kai nuolat kausto nerimas, atsipalaidavimas – retas reiškinys.
Dan Brule, kvėpavimo mokytojas, sako – „anxiety – fear of aliveness“ (liet. nerimas – tai baimė būti gyvu). Šie žodžiai tarsi perėjo kiaurai mane, kai juos išgirdau, tarsi plačiai atsivėrė akys. Man nuolatos būdavo baisu pagalvoti, kas bus, jei man pavyks, nei nepavyks. Man baisiau būdavo galvoti: o jei aš turėsiu daug pinigų? Jei turėsiu bendruomenę, kuri manimi pasitikės? Todėl pasiduoti nerimui ir gyventi pusėtiną gyvenimą buvo lengviau negu prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą ir eiti kiaurai baimes, leisti sau jausti viską ir priimti savo jausmus, nesvarbu, ar jie kažkam gražūs, adekvatūs ar ne, leisti sau būti netobulai ir klysti, juk tai yra tikrumas! Su šiais suvokimais jaučiu, kad trūkstama dalis surasta, beliko ją įtvirtinti. Dabar jaučiu, kad galiu pasakyti, kad tai mano kelias – auginti save, pažinti save ir vesti kitus šiuo savęs pažinimo keliu, padėti kitiems rasti savo vidinį kompasą, nes žinau, kaip galima pasiklysti, kai nežinome, kur jis yra. Aš suvokiu, kad mokėti naudotis savo vidiniu kompasu yra pats svarbiausias dalykas, tai yra esmė, iš kurios turėtų kilti pasirinkimai, veiksmai, tikslai, būtent iš ten semiamasi ramybės, meilės, kūrybos, sveikatos, nes ten yra išmintis. Tik iš vidaus, o ne iš išorės. Didžioji dalis žmonių ir pasirenka tiesiog gyventi pusiau, užblokuoja save nuo jausmų, nes tiesiog taip lengviau, o tada suserga ir miršta niekada totaliai nepatyrę gyvenimo, nes buvo baisu, kas ką pagalvos, baisu, jei nepavyks, baisu, jei pavyks, baisu, jei liksiu vienas, negaliu, nes tas ir anas, nustoja svajoti ir gyvena tais pačiais pasikartojančiais modeliais ir t. t. Aš jaučiu, kad taip nenoriu, o jūs? Aš suvokiu, kad neišdrįsus pažvelgti, kas yra už baimės, niekada nesužinosiu, kas iš tiesų ten yra, gal ten patys geriausi dalykai…?
Taigi, atsiradau čia šiuose reikaluose, nes tai yra mano kelias, kurį man reikėjo nueiti, ištyrinėti, kad galėčiau vesti kitus, kad kuo daugiau mūsų girdėtų save ir imtų kurti savo gyvenimą pagal save, o ne kitų modelius. Imtų save vesti savo gyvenimu, o ne sektų pagal kitus. Ir nelengva tai daryti, nelengva eiti per baimes, sunkumus, nelengva imti ir paleisti, keistis, gali būti nelengva gyventi atvira širdimi, nelengva leisti sau jausti viską, bet negi lengviau kentėti pusinį gyvenimą, negi lengviau mesti, jei porą kartų nepavyko, negi lengviau nuolat būti auka, pastoviai su kažkuo lygintis? Negi tik tiek vertas gyvenimas? Man ne, o jums?
Nežinau, kiek rišlus šis tekstas, bet taip išsirašė, netobulai tobulas Suvokiu, kad mano saviugdą ima keisti savirealizacija, o gal pinasi viena su kita. Taigi, kaip ir kur savirealizuosiuosi, dar gryninasi, o kaip seksis, pagyvenę pamatysime. IR IN THE END OF THAT KAS YRA TIKRA, TAS YRA IR TEISINGA ?