VIDINĖ ŠVENTOVĖ
Kartais, kai sakau žmonėms, jog man reikia sugrįžti į save, kad einu pasirūpinti savimi, savo energija ar dar kažkaip panašiai, aš turiu omenyje, kad einu atlikti kažką, kas mane sugrąžina į tą tašką, kuriame susijungiu su savo aukštesniuoju "aš". Šiame taške aš neveikiu, nemąstau, nieko netrokštu, nesitapatinu, čia aš nieko neprivalau. Aš tiesiog jaučiu savo buvimą ir buvime ilsiuosi, ir tai gali įvykti per judesį, kvėpavimą, gamtoje, vandenyje, meditacijoje. Iš šio taško aš galiu aiškiai pajausti, ko reikia man, galiu jausti, ko reikia kitam, bet tam, kad pajausčiau, reikia iš tiesų rūpintis savimi ir sutelkti savo dėmesį, turėti švarias mintis..
Mes, žmonės, manome, kad žinome, ko reikia kitam, atsižvelgdami į charakterį, į situaciją, tačiau dažniausiai šis žinojimas kyla iš racionalaus proto ir jame esančios sukauptos informacijos, bet ne iš vidinio jausmo, kuris ateina būtent iš to vidinės šventovės taško. Mes duodame patarimus, kurie būna iš ego, kuris dažnai trokšta patarti ir pasijausti gerai, jis trokšta kažką padaryti gero ir pasijausti geras, bet dažniausiai tai nėra tai, ko reikia. Patarimai iš vidinės šventovės, kurioje valdo išmintis, o ne žinios, turi kitokį svorį, kokybę, jie pilni stiprybės ir jie dažniausiai neskamba kaip patarimai. Mes sakome „surezonavo“, tai reiškia, kad mūsų viduje buvęs dažnis sutiko su dažniu, kurį skleidė žodžiai, ir radosi rezonansas. Iš šio taško menininkai kuria nuostabiausius kūrinius, mokslininkai atranda kažką naujo, suvokia. Menininkams nuolat reikalinga ši būsena, ši zona, „the flow“, todėl kai kurie imasi substancijų, kad ją patirtų ir galėtų greičiau kurti. Būtent ši būsena reikalauja susilygiavimo ir gyvenimo jame. Tada gimsta kūryba. Tada kūryba gimsta iš atsidavimo, harmonijos. Ta kūryba priklauso kiekvienam žmogui, nes iš jos kuriamas gyvenimas. Šioje vidinėje šventovėje randasi nematyti informacijos klodai, tik kiek mes juos gebame pamatyti, priklauso nuo to, kiek esame išlavinę savo pojūčius ir protą, tiek, kiek gebame susitelkti. Mes galime susijungti su šia būsena, tačiau jei mūsų įgūdžiai nebus išlavinti, informacija, kurią bandysime perteikti, gali būti iškraipyta, neišbaigta. Aš manau, kad būtent dėl to svarbios visos mūsų, žmonių, įmanomos dalys – jos visos reikalingos šiame pasaulyje. Tiek kūnas, tiek protas, tiek dvasia – visais jais reikia rūpintis, juos lavinti. Laisvas kūnas padeda energijai tekėti laisvai, aiškus, šviesus, aštrus protas padeda sutelkti mintis, o kartu ir energiją, padeda formuoti žemišką gyvenimą, suteikti energijai pavidalą, o dvasia – tai dieviškumas, tai ta kokybė, kurios mes siekiame, nors patys ja esame. Mes visada ja esame, tik ar leidžiame sau tai jausti, nepaisant to, kokie pojūčiai mus veikia? Ar galime iš jų išsilaisvinti ir gyventi šioje būsenoje nuolat?
Per vieną kvėpavimo sesiją aš supratau, kad ši būsena, ši vidinė šventovė, yra svarbiausia. Tai yra TAI, o visa kita eina po to. Visa kita ateis iš TO. Nieko nereikia, jei turi TAI. Šis suvokimas atneša įvairių išbandymų, tačiau kliaudamasi šia idėja galiu keliauti toliau, praktikuodama savo vidinę šventovę. 💛
Kas jums yra sugrįžimas į save? Kaip tai padarote?