ŠEŠĖLIS

Kai mes imame šaukti, šaukiame iš alkio, kuris viduje mus baigia pražudyti. Tada iš pačių giliausių užkaborių ima veržtis sielos balsas, sudrebindamas visas netikras sienas, išgriauna viską, kad prasiveržtų į išorę. Rėkia ne kūnas, o siela. Siela nori būti išgirsta. Pasimetęs, nedisciplinuotas protas painiojasi jausmų ir emocijų pasaulyje, ego miršta, o protas skęsta nežinomybės baimėje – „jei paleisiu, manęs iš vis neliks“. Siela šaukiasi savųjų, šaukiasi tikrumo, ir tada netikrumo pančiai nutrūksta – įvyksta paleidimas, įvyksta pažinimas to, kas tikra.

MEILĖ IR ĮSIMYLĖJIMAS

Į šį gyvenimą atėjau ieškodama meilės, norėjau ją tyrinėti ir patirti. Man patikdavo jausti meilės plazdenimą krūtinėje, kuris tuomet dvelkė švelnumu ir euforija. Eidama gyvenimo keliu, susipažinau su skirtingomis meilės būsenomis, formomis, meilės pamokomis. Supratau, kad mes, žmonės, dažnai „maišome“ meilę su įsimylėjimu.

Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje rašoma:
Meilė – intymus, stiprus, pastovus prisirišimas, palankumo, atsidavimo kitam žmogui, žmonių bendrijai, kartais ir kitiems gyviems ir negyviems objektams, jausmas. Meilė yra priešinga egoistiniam potraukiui, suinteresuotumui. Meilė reiškiasi įvairiais jausmais: tam tikromis aplinkybėmis stiprėjančiomis ar silpnėjančiomis švelnumo, susižavėjimo, džiaugsmo, laimės, nerimo, pykčio, pavydo emocijomis ir būsenomis. Formavosi iš biologinių instinktų, tapdama aukščiausiu doriniu jausmu.

Įsimylėjimas – cheminė reakcija. Smegenų liaukos išskiria dopaminą ir noradrenaliną, kurių efektas panašus į amfetaminą. Vienas iš įsimylėjimo elementų yra dauginimosi instinktas – tam, kad būtų perduoti genai. Būtent todėl mes jaučiame potraukį būti kartu. Įvykus psichologiniams ir fiziniams pokyčiams, suveikia viliojimo mechanizmas, pakinta balsas, kūno kalba, apranga ir pan. Įsimylėjimą mūsų kūnas priima kaip stresą, kadangi išsiskiria streso hormonai. Todėl jautresni žmonės raudonuoja, prakaituoja, nevalingai juokiasi ir jaučia „drugelius pilve“. Dažnai meilės objektas idealizuojamas, išaukštinamos teigiamos savybės ir nenorima pripažinti neigiamų. Taip pat būdingas laiko nuovokos praradimas. (Vikipedija, psichologija.lt)

Porą kartų gyvenime man teko patirti įsimylėjimą, ir abu kartai buvo kaukiančiai skausmingi, akli ir tokie „narkotiški“... Įsimylėjimas man kaskart suteikdavo jėgų, pakeldavo aukštyn – tai buvo euforijos būsena, kurią stimuliuodavo net menkiausias žvilgsnis, žodis, judesys ar tiesiog mano pačios idealizavimas. Ši būsena dvelkė nuolatine romantika ir burbuliukais.

Natūralu – kai narkotikų poveikis baigiasi, turi pripažinti, kad realybė ne tokia spalvota, kokią ką tik matei. Nori jai ir vėl grąžinti tas spalvas, nori ir vėl to nuostabaus poveikio. Taigi, poveikiui pasibaigus, man būdavo labai liūdna. Dėl šio poveikio mes susikuriame vizijas, idealizuojame, o po to dėl savo pačių susikurtų vizijų kenčiame. Kai kenčiame, gali norėtis savintis žmogų, apstatyti jį sąlygomis, auklėti, drausti, pavydėti, kaltinti. Gali norėtis ir save bausti įpročiais, mintimis ir pan.

Kai kurie žmonės taip visą gyvenimą šį žaidimą ir žaidžia, nes yra priklausomi nuo šio poveikio. Jam pasibaigus, ima ieškoti kompensacijų – įsisuka į šias pinkles, kuriose taip lengva užverti savo sąmonei kelią į tikrąją meilę.

Kažkada mąsčiau apie patį žodį – įsimylėjimas. Šis žodis turi priešdėlį į-, kuris meilę susiaurina, įcentruoja į vieną objektą. Jei jis įcentruotas – negali būti platus. Vadinasi, jis turi ribas, sąlygas, už kurių išėjus ši meilė nebeegzistuoja. Įsimylėjimas turi pabaigą.

Teko patirti ir meilę, kuri pasirodo nėra vien apie romantiką ir burbuliukus. Ši meilė visur ir visada su mumis. Tikiu, kad visatoje egzistuoja besąlyginės meilės dėsnis, kuris grynina mus iki krištolo skaidrumo – per išgyvenimus ir per ištisus gyvenimus. Ši begalinė jėga atmeta, pašalina viską, kas nepanašu į meilę, priešinga jai, nors kartais šie dalykai mūsų protui gali atrodyti kaip tik susiję su meile.

Tiesa tokia, kad ne prote mūsų meilės energijos centras, o krūtinėje. Meilė yra laisva, todėl virves, su kuriomis esame prisitvirtinę, tenka nusiimti patiems. Arba gyvenimas jas nuima. Meilė yra visų, todėl šis dėsnis mus skatina dalintis. Ši meilė beribė, ji neturi nei pradžios, nei pabaigos, neturi sąlygų. Ji yra tyra.

Pavydas, nerimas, savinimasis, bandymas keisti – tai tik mūsų pačių vidiniai paslėpti sopuliai, kurių nematome arba ignoruojame, apsimetame, kad jų nėra. O iš tiesų jie baigia sunaikinti mus iš vidaus. Būna, kad dar ir kitus dėl to apkaltiname.

Ši besąlyginė meilė priverčia mus išspręsti tai, ką slepiame. Priverčia atsisukti į save – pamilti, priimti su visais sopuliais, rasti jėgų gyjimui, patikėti savimi ir mylėti. Mylėti. Iš meilės daryti, su meile kalbėti, galvoti. Mylėti.

Tuomet ši meilė pradeda „užsiuosti“ visur, kur eini. Ši meilė gali būti ir tarp dviejų žmonių, gali būti ir tarp žmogaus ir miško, tarp gyvūnų – tai tekanti meilės energija, kuri sujungia mūsų sielas. Ji ne apie kažkokius troškimus, ego patenkinimą, ne apie kažko siekimą ar įrodinėjimą – ji apie priėmimą, tėkmę, šilumą, gausą, beribiškumą.

Tikroji meilė yra absoliučiai nuo nieko nepriklausoma. Nėra dualumo, nėra pabaigos. Pati meilė yra centras, o ne sąlygos.

Vieną dieną, kai man atsibodo vaikytis įsimylėjimo jausmo ir bėgti nuo savęs, supratau, kad visa širdimi trokštu meilės. Supratau, kad turiu prisiimti atsakomybę už savo elgesį ir jos mokytis, jei noriu ją patirti.

Dievas buvo dosnus ir man davė tai pamatyti, akimirkai pajausti, patirti, perprasti. Bet visą kitą – maloniai nepatogų darbą su savimi – paliko man.

Prisimenant meilės būseną – ji atrodo vertesnė ir stipresnė už bet kokį nepatogumą ar proto užtemimą, kuris aplanko kelyje jos link. Nes ši meilė yra šventa.

BLIZGANČIOS AKYS

PALEIDIMAS

Kartais prisimenu draugus, su kuriais buvome artimi. Daug gilių temų prikalbėjome, kontempliavome gyvenimo klausimus, daug juokėmės, darėme tikras nesąmones. Su kai kuriais patyrėme didžiausias savo gyvenimo gėdas kartu. Pasakojome vieni kitiems savo paslaptis su pasitikėjimu, kad jos – ten, to draugo širdyje – ir nuguls. Mylėjome vieni kitus per patirtis, ir per jas augome kartu. Tos patirtys buvo pilnos tikrumo ir to tikrumo priėmimo.

Eidami per gyvenimą po vieną, apsidedame savo silpnybes ir baimes šarvais. Savo gėda ir nuopuoliais nebesidalijame, nes to draugo šalia nebėra – to, kuris primintų, kad viskas gerai, ir pasakytų: „Aš kartu čia su tavim, gali būti laisvas, gali būti savimi“, „Aš tavimi tikiu – patikėk savimi ir tu!“ O draugu pats sau dar būt neišmokęs...

Vis krauname ir krauname tuos šarvus vienus ant kitų, o kartais nugrimztame į savo urvus ir ten būname, įsipatoginame, nes iš jo išlysti kažkaip per daug baisu. Nes draugas nebelydi šalia, o sau draugu būt dar neišmokęs...

Bet atėjome mes čia vieni, ir išeisime vieni, atlikę savas misijas. Tad draugai, bendradarbiai, mylimieji – tik palydovai, su kuriais patiriame šias gyvenimo patirtis. Dažnai jos persmelkia sielos gelmes, palieka mums įspaudus. Nors kiekvienas jų atsiranda tam, kad augintų, kad padėtų mums evoliucionuoti, padėtų praeiti etapus.

O mes augame. O augimas – ilgas. Ir kai išaugame, vis tiek norime grįžti prie seno, nors trumpam, nes ten taip gera buvo. Ir atsiduriame ant slenksčio, kuris prašosi pasirinkti – į kurią pusę atsistosi abejomis pėdomis? Atrodo, tu jau naujas, bet kartu dar senas. Koks nuspręsi būti toliau? Su kuo save apsupsi?..

Kaip paleidžiu kiekvieną buvusį partnerį, skausmą ir ilgesį – nuplaudama savo ašaromis. Kaskart po skausmo ateina palengvėjimo įkvėpimas – vis gilesnis, vis išgyventas. Išgyvendama paleidimo spazmą, su dėkingumu liudiju viską, kas buvo. O tai buvo brangu.

Ir taip pat paleidžiu kartais savo draugus, suprasdama nebylią pabaigą – ar tai pertrauką, kurioje jau nebedalyvaujame vienas kito gyvenime. Jau nebe tie. Jau kažkodėl nebegebame taip priimti, taip laisvai būti... Gal reikia laiko, o laiko kartu nebėra. Ryšys kažkur toli išblanksta, ir aš vėl paleidžiu, palydžiu su iškvėpimu.

Kad ir kur būtumėte ir ką darytumėte, mano draugai, atminkite – jus lydi angelai. 
Taip šiąnakt pilnatis reiškėsi per mane.

NAMASTE

MAGNOLIJA KAŽKADA BUVO TIK SĖKLA

Ši magnolija kadaise buvo tik sėkla, pilna potencialo tapti medžiu su štai tokiais nuostabiais žiedais!!! Sėkla juk nekreipia dėmesio į tai, kas jai sako, jog ji tik sėkla – beveik kaip siemka! Greičiausiai svarbu, į kokias rankas ji pateks: vienas gal ją suvalgys kaip siemką, kitas – pasodins į žemę ir su rūpesčiu, kantrybe, atsidavimu 20 metų lydės realizacijos kelyje.

Taip ir savo gyvenimo darbuose, santykiuose, tiesiog buvime – sėjame ten savo sėklas ir padedame joms virsti arba vaisiais, arba tiesiog be pagarbos ir kantrybės suvalgome, lyg kokią saulėgrąžą, išspjaudami lukštus.

Sėkla yra kažkas mažo, beveik nematomo, bet turinčio nematomą potencialą tapti kažkuo! Priklausomai nuo sėklos rūšies ir kokybės, jos potencialaus turinio – mes atitinkamai gauname ir rezultatą.

Kiekviena mintis yra sėkla: ar tai mintis apie karą, ar taiką, apie Mėnulį ar Saulę, pasitikėjimą ar baimę būti vėl apgautam, apie baimę ar drąsą.

Kokioje terpėje šios sėklos gali augti geriau? Kaip galiu padaryti palankesnes sąlygas, kad sėkla augtų lengvai?

Taip pat galime klausti apie save: man trūksta meilės ar ramybės. Kokioje terpėje mano meilė gali augti geriau? Kaip galiu padaryti palankesnes sąlygas, kad meilė manyje augtų lengvai?

Ką šis mano troškimas man nori pasakyti? Kaip galiu savimi pasirūpinti? Ką man reiškia jaustis mylimai? Koks jausmas būti meilėje?

Aš esu meilėje. Aš esu pilnatvėje. Tuomet medis pasidabina žiedais, žiedai skleidžiasi ir vibruoja nuostabiu grožiu bei skleidžia aromatą visiems, kas tik pro jį praeina.

Ar jaučiate, ką noriu pasakyti?

SVEIKA

Šiandien mačiau merginą, kuri atrodė tiek fiziškai, tiek visaip kitaip sveika. Į galvą atėjo žodis – švari, po to – šviesi, po to – nesutepta, laisva. Tuomet vidinis žvilgsnis persimetė į mane pačią, ir kažkodėl pagalvojau, kad mano atspalvis kitoks – kažkoks tamsesnis, kažkuo sunkesnis. Nors jau buvau ant ribos pradėti lyginti – kuo būti geriau: ar ja, ar manimi – supratau, kad ties čia galiu sustoti. Juk žinau, kad esu kitokia nei ji, ir myliu save už tai, kas esu – tokia, kokia esu. Net neatsimenu, ar kada nors jaučiausi tokia švari ir nesutepta, kaip atrodė ji.

Permečiau mintimis savo gyvenimą, savo būsenas. Didžiąja dalimi aš būdavau kažkur įkalinta – tai persivalgyme, tai gėdoje, tai kokiame įprotyje, kaltėje, baimėje ar nepasitikėjime. Didžiąją gyvenimo dalį aš nežinojau, kas yra sveikata – ne dėl to, kad sirgau kokiomis nors ligomis, bet todėl, kad man buvo visiškai nepažįstamas visiško sveiko ryšio su savimi patyrimas.

Tuomet ėjau toliau, laikydama tos merginos atvaizdą mintyse, ir galvojau: ar dabar žinau, kaip tai jaučiasi? Supratau, kad vis tiek iki galo nežinau. Ir mane nuolat kažkas sunkina – tarsi velku prie kojos prikabintą akmenį. O tas akmuo – galbūt gėda būti savimi?
Galbūt tai – baimė savęs visos, nes žinau, kad manęs daug ir visokiausios: keistos, nepatogios, garsios, tiesmukiškos, ekstravagantiškos; tokios, kuri tik jaučia, ir tokios, kuri tik galvoja. Manęs daug – ir tamsios, sunkios, purvinos, bet taip pat daug ir šviesios, lengvos, laisvos. Tai ilgas savęs pažinimo procesas – kartais toks šizofreniškas, tarsi stovėčiau tarp dviejų pasaulių ribos. Kartais galvoju, kad išprotėjau – nieko nebesuprantu. Tada išmiegu, išbūnu, ir vėl įkvėpiu. Aš tikrai kartais atrodau labai keista.
Galbūt jūs mane matote tarsi išskridusią, lengvai „pakilusią“ nuo žemės, arba net pasikėlusią, per daug aristokratišką – lyg man kažkas čia per prasta ar per tamsu. Jei taip – atsiprašau. Aš tiesiog bijau savęs. Ir kartais visomis išgalėmis bandau sukontroliuoti net atomus ore. Tai tik apie mane – tikrai ne apie jus. Tai tik aš ir mano baimės.
Per laiką man tapo lengva nejučiomis imti vaidinti – labai lanksčiame, it guminiame vaidmenyje. Lyg kokioje kojinėje, kuri ypač tampri. Tas vaidmuo toks patogus ir prisitaikantis, kad greitai pamirštu – tai ne tikras aš. Kai tik prarandu saugumo jausmą, mano oda per milisekundę apsimauna tą „kojinių vaidmenį“, ir jis tampa lyg antra oda. Ir tada viskas vėl iš naujo.

Ir aš pagalvojau – duok Dieve tai merginai, kurią mačiau gatvėje, stiprybės likti šioje sveikoje sąjungoje su savimi. Tokioje, kuri pripildo gyvybės net daug metų skaičiuojantį veidą.
Duok Dieve jai stiprybės visada būti laisvėje su savimi – tiek, kiek ji yra, – pagalvojau apie tą merginą. Be jokios gėdos, be kaltės – tik su malonumu ir pagarba sau. Duok Dieve išminties žmonėms aplink ją – kad jie norėtų ir padėtų tai išsaugoti, o ne bandytų ją sumenkinti ar sumažinti dėl savo pačių menkumo.

Ir tuo pačiu galvojau – kaip gera turėti savo istoriją ir savo spalvas. Kaip gera žinoti, koks jausmas, kai esi tarsi apvyta virvėmis. Jausti žodžių skonį burnoje, kai nori juos išrėkti. Ir kaip gera, kai virvės nutrūksta, o žodžiai nuaidi atvirame kosmose. Kaip gera žinoti, kaip jaučiasi susirūpinęs mano veidas – kiek ir kokių veido raumenų įsitempia, kai viduje neramu. Ir kaip gera jausti, kai jie atsipalaiduoja – kai nerimas taip pat atsileidžia.

Gera užuosti savo plaukus ir apsivyti jais lyg šaliku. Ir tai – irgi aš. Savų spalvų būties laisvėje.

Ir jei kada nors nuspręsite mane mylėti ar skaityti savo drauge, tai mylėsite ne tik tą atvaizdą, su kuriuo susipažinote, bet ir dar 1000 kitų mano moterų. 

NAMASTE 🙏
PRIĖMIME SAVĘS = PRIĖMIME PASAULIO
RAMSTIS SAU = RAMSTIS PASAULIUI
LAISVĖ SAU BŪTI = LAISVĖ KITAM BŪTI

TIKROSIOS TIESOS PAIEŠKOS

Kaip atrasti per save, kas teisinga, kas ne? Kaip savimi patirti, apie ką mano sielos kelias ir į kurį vandenyną teka mano upė? Kuriam medžiui priklauso manosios šakos?
Rasti savo tiesą ir ja tikėti, ją sekti, nieko niekam neprimetant, neįrodinėjant, tiesiog sekti savo tiesą. Tikriausiai tik pats žmogus, perpratęs ir įsisąmoninęs kelio teisingumą ir sudėtingumą, gyvenimo jėgos galią, pasitikėdamas gyvenimu, gali nebeprimetinėti savo teisingiausio požiūrio.
Suprasti, kas esi, ir leisti sau būti tuo – pasirodo, yra ką veikti. Vis iškrentu iš savo tikrumo ir vėl sugrįžtu – labiausiai išorėje, bet tvirtai žinau, kaip jaučiasi viduje, todėl maskuoju ir maskuoju. Po to vėl sugrįžtu į tai, kas esu iš tiesų, kur saugu. Kol kas, kas tai – paaiškinti negaliu. Tada jaučiasi geriausiai. Tikriausiai. Tada viskas patiriama iš tikrųjų. Skausmas ir džiaugsmas pasidaro tirštas ir ryškaus skonio. Jie pilnai išgyvenami. Tada atsiranda kokybė – kokybiškas skausmas ir kokybiškas džiaugsmas. Tai tikroji patirtis. Tikrai išgyventa – ji nepasilieka, nesikaupia. Ji paleidžiama. Taip, kaip išeina. Tiek, kiek išeina. Be spaudimo. Ji išeina, o tikroji savastis – pasilieka. Per ją tik viskas eina tarsi kiaurai, nes savastis rodosi nesunaikinama. Bent jau šioje Žemėje.
Daug būdų ir sistemų, kurios nurodo į teisingą kelią, kuris detalizuojamas punktais. Bet ir šie punktai turi būti išgyventi natūralia patirtimi. Jie gali būti tiesos kelias, kuriuo galima tikėti, tačiau įtikėjimas, nepatyrus natūralia patirtimi, yra tuščias ir iliuzinis. Universalias tiesas patiriame savaip. Ir tai gali būti tik panašios patirtys, bet išjaučiamos, interpretuojamos savaip, neprimestai.
Leisti per save viską iki galo, pilnai išjaučiant ir išgyvenant, nemaskuojant savo galios ir tikro veido – atrodo, kad tai gyvybiškai svarbu, nes tai, kas nepraleista, kaupiasi kūnuose ir virsta ligomis. Tas, kas neteka laisvai, stringa ir įgauna formą. Išvada tokia, kad jei nėra pralaidumo, būtina kažkada tuos jausmus išjausti, pvz., tiesiog atsisėdus tyloje, klausant savo kvėpavimo ir atpalaiduojant kiekvieną kūno dalį. Tam būtina erdvė, kurioje GALIMA jausti. Pasirodo, tai šių dienų prabanga.
Vedimas taip pat svarbus, nes jis veda į vidinę tiesą. Tačiau jei kažkas mus veda į vidinę tiesą – argi tai nėra savaiminė įtaka? Išorinis vedimas yra nuostabus, kai jis atveda prie vidinio vedančiojo, vidinės tiesos. Tuo, kuo tikima – tas ir veda. Nusigauti iki vidinio vedančiojo padeda įvairios praktikos, buvimas tiesoje su savimi, sąmoningumas. Tiesa, kuri gali būti panaši į kažkieno, niekada nebus 100 % tokia pati, nes esame atskiri individai, einantys atskirą evoliucijos kelią, tiesiog vienu metu. Atrastus dalykus galima atrasti milijoną kartų skirtingai per save.
Įsivaizduokite – dviratis jau išrastas, bet jūs pats(-i) išmąstote ir išrandate dar kartą, tik savarankiškai. Taip pat yra ir su tomis tiesomis. Todėl aš kviečiu netikėti, o su pasitikėjimu tyrinėti – „išrandant dviratį iš naujo“.

Ką jaučiate? Kokios jūsų mintys?

VIDINĖ ŠVENTOVĖ

Kartais, kai sakau žmonėms, jog man reikia sugrįžti į save, kad einu pasirūpinti savimi, savo energija ar dar kažkaip panašiai, aš turiu omenyje, kad einu atlikti kažką, kas mane sugrąžina į tą tašką, kuriame susijungiu su savo aukštesniuoju "aš". Šiame taške aš neveikiu, nemąstau, nieko netrokštu, nesitapatinu, čia aš nieko neprivalau. Aš tiesiog jaučiu savo buvimą ir buvime ilsiuosi, ir tai gali įvykti per judesį, kvėpavimą, gamtoje, vandenyje, meditacijoje. Iš šio taško aš galiu aiškiai pajausti, ko reikia man, galiu jausti, ko reikia kitam, bet tam, kad pajausčiau, reikia iš tiesų rūpintis savimi ir sutelkti savo dėmesį, turėti švarias mintis..

Mes, žmonės, manome, kad žinome, ko reikia kitam, atsižvelgdami į charakterį, į situaciją, tačiau dažniausiai šis žinojimas kyla iš racionalaus proto ir jame esančios sukauptos informacijos, bet ne iš vidinio jausmo, kuris ateina būtent iš to vidinės šventovės taško. Mes duodame patarimus, kurie būna iš ego, kuris dažnai trokšta patarti ir pasijausti gerai, jis trokšta kažką padaryti gero ir pasijausti geras, bet dažniausiai tai nėra tai, ko reikia. Patarimai iš vidinės šventovės, kurioje valdo išmintis, o ne žinios, turi kitokį svorį, kokybę, jie pilni stiprybės ir jie dažniausiai neskamba kaip patarimai. Mes sakome „surezonavo“, tai reiškia, kad mūsų viduje buvęs dažnis sutiko su dažniu, kurį skleidė žodžiai, ir radosi rezonansas. Iš šio taško menininkai kuria nuostabiausius kūrinius, mokslininkai atranda kažką naujo, suvokia. Menininkams nuolat reikalinga ši būsena, ši zona, „the flow“, todėl kai kurie imasi substancijų, kad ją patirtų ir galėtų greičiau kurti. Būtent ši būsena reikalauja susilygiavimo ir gyvenimo jame. Tada gimsta kūryba. Tada kūryba gimsta iš atsidavimo, harmonijos. Ta kūryba priklauso kiekvienam žmogui, nes iš jos kuriamas gyvenimas. Šioje vidinėje šventovėje randasi nematyti informacijos klodai, tik kiek mes juos gebame pamatyti, priklauso nuo to, kiek esame išlavinę savo pojūčius ir protą, tiek, kiek gebame susitelkti. Mes galime susijungti su šia būsena, tačiau jei mūsų įgūdžiai nebus išlavinti, informacija, kurią bandysime perteikti, gali būti iškraipyta, neišbaigta. Aš manau, kad būtent dėl to svarbios visos mūsų, žmonių, įmanomos dalys – jos visos reikalingos šiame pasaulyje. Tiek kūnas, tiek protas, tiek dvasia – visais jais reikia rūpintis, juos lavinti. Laisvas kūnas padeda energijai tekėti laisvai, aiškus, šviesus, aštrus protas padeda sutelkti mintis, o kartu ir energiją, padeda formuoti žemišką gyvenimą, suteikti energijai pavidalą, o dvasia – tai dieviškumas, tai ta kokybė, kurios mes siekiame, nors patys ja esame. Mes visada ja esame, tik ar leidžiame sau tai jausti, nepaisant to, kokie pojūčiai mus veikia? Ar galime iš jų išsilaisvinti ir gyventi šioje būsenoje nuolat?

Per vieną kvėpavimo sesiją aš supratau, kad ši būsena, ši vidinė šventovė, yra svarbiausia. Tai yra TAI, o visa kita eina po to. Visa kita ateis iš TO. Nieko nereikia, jei turi TAI. Šis suvokimas atneša įvairių išbandymų, tačiau kliaudamasi šia idėja galiu keliauti toliau, praktikuodama savo vidinę šventovę. 💛

Kas jums yra sugrįžimas į save? Kaip tai padarote?

MOTERIMS

Aš kartais galvodavau iš kur aš žinau, kai kuriuos dalykus, iš kur aš galiu jausti, kaip jaučiasi begalinis skausmas, kai netenki visko, kas tau brangiausia, lyg išplėštų kažką iš krūtinės, iš kur galiu jausti, tokią didelę gėdą, lyg odą, kas būtų nuplėšęs.. Arba, kaip žinau, ką reiškia uždusti vandenyje, iš kur žinau savo tokį karingumą savo vaikams ir saviems apsaugoti, nors jų dar neturiu čia, iš kur žinau tą jausmą lyg šis žmogiškas kūnas išsiskaido gabalais, bet aš vis tiek lieku ? Galvodavau gal išsigalvoju ? Gal tai iliuzija ? Gal.. bet gal tai ir patirtys.. Gal ir tu jauti ? Ar jauti, kiek daug yra mumyse patirčių ir išminties ? Gal tu jauti visai ką kita arba kitaip, bet ir tu žinai ..aš tikiu ir tu žinai.

Žiūrėdama į veidrodį pamačiau, kaip gražiai mano suknelė krenta mano kūnu ir pagalvojau, kaip gerai, kad nebereikia mums slėptis po vyriškais rūbais ir saugotis žvėriškumo, kuriame gyvenome. Jau galime leisti sau skleistis ir aromatui leisti pasiekti tuos, kurie gerbia ir myli. Ši mintis pynėsi su tais giliais prisiminimais vienas per kitą ir smigo širdin, smigo skaudžiai ir priminė, kad po šitiek metų, šimtmečių prievartos, baimės, kaltinimo, moters galia gali atsiskleisti ir mes galime patirti laisvę ir garbę būti moterimis, patirti savo subtilumą. Ir aš ne apie tą laisvę, kur galiu taškytis į kairę ir į dešinę, ne apie buvimą stipresne nei vyras, ne apie darymą , ką noriu, o apie gilią moters išmintį, kur moteris įgauna bet kokį pavidalą, kai to prireikia, apie moterį, kuri geba palaiminti ir pagydyti savo energija, savo buvimu, savo moteriška stiprybe. Baimė traukė tamsą, o dabar tamsą išskaido drąsa švytėti, nepaisant to, kas buvo, perlipant savo praeitį ir žengiant į ateitį, jaučiant savo tvirtą, išmintingą dvasią. Ir kodėl mums nešvęsti savo moteriškos galios ir kodėl mums jos nepatyrus ? Kodėl nenešioti nuostabiausių suknelių ir negerbti savo subtilumo, kodėl mums nepriimti komplimentų ir visko, kas geriausia ? Kodėl netyrinėti to, ko ilgai sau neleidome išlaisvinti ? Kodėl iš savo išminties nesukūrus gausos ?

Su meile visoms moterims

TIKRUMO BAIMĖ

Būna, žmonės paklausia, kaip aš atsiradau šiame saviugdos, jogos visame reikale, gal todėl klausia, kad esu gana jauna, kad kažką mokyčiau, o gal todėl, kad mano metų žmonėms tokie dalykai – tolimi krantai, ezoterika, nesąmonės ir laiko švaistymas, dar gal šiek tiek keista. Aš sutrinku, gavusi šitą klausimą, nes atsakymų galvoje sukasi daug, o to pagrindinio vis prisibijodavau, nes su pasakymu – tai mano kelias – krenta didelė atsakomybė, kurios bijojau visą gyvenimą. Tikriausiai, kaip ir daugelį, į kažkokį pokyčių kelią atveda patirtys, skausmas, neišmanymas, kančia. Tai man irgi panašiai, iki dabartinio amžiaus sugebėjau išgyventi toksiškus santykius, nelaimingą meilę be atsako, savęs išdavystę, emocijų slopinimą ir fizinius skausmus, kurie tiesiog neleido normaliai gyventi, vedė į apatiją ir tamsias mintis. Visada galima atrasti, kam buvo blogiau ir kieno istorija labiau šokiruojanti, bet, kaip mokytojas sakė – pain is pain. There is no my pain or your pain. There is no small pain or big pain. Pain is pain. (liet. Skausmas yra skausmas. Nėra tokio dalyko kaip mano skausmas ar tavo skausmas. Nėra didesnio skausmo ar mažesnio. Skausmas yra skausmas.) Taigi, man mano skausmo užteko, kad imčiau keistis. Po tų santykių aš tiesiog judėjau toliau, paleidau skausmą, intuityviai meldžiausi, intuityviai ėmiau medituoti, pradėjau daryti jogą, ėmiau pastebėti, kad darausi sąmoninga, kad imu pastebėti detales, kad jos man ima teikti džiaugsmo, taip pat vieną dieną pastebėjau, kad jau dvi savaites nevalgiau mėsos, kas man buvo visiškai nebūdinga. Taip ir likau po to – vegetarė. Tą laikotarpį aš patyriau tarsi prabudimą iš sapno, ėmiau matyti pasaulį plačiau ir jo skausmą, ir džiaugsmą, žiaurumą ir grožį, ir tai priėmiau be jokio vertinimo. Tai įvyko tiesiog, nes man atėjo laikas. Po to atėjo visi kiti mokymai, knygos ir panašiai, mano kelias pradėjo ryškėti. Kai į jį papuoliau, nesupratau, kaip čia viskas veikia, o pasirodo, kuo daugiau sužinai, tuo daugiau gyvenimas egzaminuoja, tuo daugiau vidinių dialogų, tuo daugiau atsakomybės mokausi prisiimti už tai, ką mąstau, ką kalbu, ką darau, o ego pasirodo įvairiausiais veidais, įvairiausiais balsais. Bando viską, kad tik iš kelio išklysčiau, tenka jį auklėti. Didžiausias ir ilgiausiai vykęs konfliktas mano viduje buvo tarp to, kas yra teisinga, ir tarp to, kas iš tiesų tikra. Tai įvyniojo mane į netikrumo šarvus. Būtent tas keistas jausmas buvo trūkstama, labai svarbi mano dalis. Keletą metų bandžiau suprasti, ko trūksta, kodėl save vis riboju, kažkodėl gyvenu tik pusę kojos, kodėl nėra pakankamai energijos ir nuotaikos, kodėl nuolat ją turiu atstatinėti.

Rebefingo praktikų dėka aš išsprendžiau šį rebusą, kuris pasirodo apie metų metus meistriškai slopintą pyktį, kuris ilgai slėgė mano krūtinę, nuolatos man keldavo nerimą, gėdą ir kaltę, kad jaučiu tą stiprią emociją, kurios nesupratau ir negalėjau įvardyti. Kadangi aš, lyg angelas nusileidęs iš dangaus, pykti nemokėjau, nes angelai juk nepyksta :) Jie geriausiu atveju liūdi, atjaučia. Tai ir aš taip. Iš tiesų nebuvau mačiusi, kad mano giminės moteris kada nors išreikštų pyktį ar verktų, todėl mano pasąmonėje tokio įrašo nebuvo. Pyktis tiesiog buvo nuryjamas ir virstantis liūdesiu, nors iš tiesų kartais labai norėdavau paimti ir tiesiog rėkti „aaaaaaaaaa!!!!!“, norėdavau tiesiog pasiimti kokį pagalį ir gerai patrankyti į žemę, bet taigi tai būtų neadekvatu..! Pavyzdžiui, pagal ajurvedą aš turiu daug ugnies energijos, būtent tos galingos, kuri viską kelia į viršų ir vibruoja aplink, taigi, kai ta energija užsidegdavo pykčio vardu ir jos niekas neišleisdavo, aš tiesiog imdavau deginti sau visą vidų, ir galiu pasakyti, kad jausmas – tiksliai toks. Labai skausminga, tarsi slopinčiau ir silpninčiau savo galią, todėl neturėdavau energijos, nes viską sudegindavau slopindama pyktį. Kartais netyčia pyktį panaudodavau išmintingiau – išsportuodavau, išmedituodavau, eidavau kažką sukurti, bet automatiškai dažniau susikišdavau į vidų, nes, kas automatiška, labai lengva. Baisiausia tai, kad aš niekada nepykdavau ant kažko, neturėdavau objekto, tiesiog jo nesuvokdavau. Taigi nėra ant ko pykti, bet energija baisiai kyla. Tai, kaip man tai suprasti ir ką daryti? Gal aš visai nenormali? Taigi, išmintingi žmonės nepyksta, juk jie tik visus myli. Taigi ir aš mylėjau visus, atleisdavau už visas klaidas ir vėl priimdavau į savo širdį. Ir tai buvo didžiausias melas. Jokia meilė neįmanoma, kai kausto netikrumas, tokia meilė yra iliuzinė. Gal net visi jausmai iliuziniai. Prošvaisčių būna, bet tik atsipalaidavus, o kai nuolat kausto nerimas, atsipalaidavimas – retas reiškinys.

Dan Brule, kvėpavimo mokytojas, sako – „anxiety – fear of aliveness“ (liet. nerimas – tai baimė būti gyvu). Šie žodžiai tarsi perėjo kiaurai mane, kai juos išgirdau, tarsi plačiai atsivėrė akys. Man nuolatos būdavo baisu pagalvoti, kas bus, jei man pavyks, nei nepavyks. Man baisiau būdavo galvoti: o jei aš turėsiu daug pinigų? Jei turėsiu bendruomenę, kuri manimi pasitikės? Todėl pasiduoti nerimui ir gyventi pusėtiną gyvenimą buvo lengviau negu prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą ir eiti kiaurai baimes, leisti sau jausti viską ir priimti savo jausmus, nesvarbu, ar jie kažkam gražūs, adekvatūs ar ne, leisti sau būti netobulai ir klysti, juk tai yra tikrumas! Su šiais suvokimais jaučiu, kad trūkstama dalis surasta, beliko ją įtvirtinti. Dabar jaučiu, kad galiu pasakyti, kad tai mano kelias – auginti save, pažinti save ir vesti kitus šiuo savęs pažinimo keliu, padėti kitiems rasti savo vidinį kompasą, nes žinau, kaip galima pasiklysti, kai nežinome, kur jis yra. Aš suvokiu, kad mokėti naudotis savo vidiniu kompasu yra pats svarbiausias dalykas, tai yra esmė, iš kurios turėtų kilti pasirinkimai, veiksmai, tikslai, būtent iš ten semiamasi ramybės, meilės, kūrybos, sveikatos, nes ten yra išmintis. Tik iš vidaus, o ne iš išorės. Didžioji dalis žmonių ir pasirenka tiesiog gyventi pusiau, užblokuoja save nuo jausmų, nes tiesiog taip lengviau, o tada suserga ir miršta niekada totaliai nepatyrę gyvenimo, nes buvo baisu, kas ką pagalvos, baisu, jei nepavyks, baisu, jei pavyks, baisu, jei liksiu vienas, negaliu, nes tas ir anas, nustoja svajoti ir gyvena tais pačiais pasikartojančiais modeliais ir t. t. Aš jaučiu, kad taip nenoriu, o jūs? Aš suvokiu, kad neišdrįsus pažvelgti, kas yra už baimės, niekada nesužinosiu, kas iš tiesų ten yra, gal ten patys geriausi dalykai…?

Taigi, atsiradau čia šiuose reikaluose, nes tai yra mano kelias, kurį man reikėjo nueiti, ištyrinėti, kad galėčiau vesti kitus, kad kuo daugiau mūsų girdėtų save ir imtų kurti savo gyvenimą pagal save, o ne kitų modelius. Imtų save vesti savo gyvenimu, o ne sektų pagal kitus. Ir nelengva tai daryti, nelengva eiti per baimes, sunkumus, nelengva imti ir paleisti, keistis, gali būti nelengva gyventi atvira širdimi, nelengva leisti sau jausti viską, bet negi lengviau kentėti pusinį gyvenimą, negi lengviau mesti, jei porą kartų nepavyko, negi lengviau nuolat būti auka, pastoviai su kažkuo lygintis? Negi tik tiek vertas gyvenimas? Man ne, o jums?

Nežinau, kiek rišlus šis tekstas, bet taip išsirašė, netobulai tobulas Suvokiu, kad mano saviugdą ima keisti savirealizacija, o gal pinasi viena su kita. Taigi, kaip ir kur savirealizuosiuosi, dar gryninasi, o kaip seksis, pagyvenę pamatysime. IR IN THE END OF THAT KAS YRA TIKRA, TAS YRA IR TEISINGA ?

KONTROLĖ

Sakoma, kad gyvenime vienintelis pastovus dalykas yra nepastovumas. O jame iš ties, tiek daug pranos - gyvybinės energijos ! Kai pavyzdžiui įsimylime, mes kylame ant sparnų, viskas gražu, taip lengva stengtis ir būti geriausia savo versija, lengva duoti, lengva priimti. Kas vyksta, kai šis jausmas baigiasi ? Ak ! Taip norisi tai pakartoti ir vėl jaustis, kaip ant sparnų..Kartais taip norisi, kad net imamės ieškoti ir kito partnerio, kitos pradžios, kad vėl įkvėptume tos stebuklingos pranos ir kiltume aukštyn. Arba kai keičiame darbą, šalį, kai patenkame į naują aplinką, arba tiesiooooog, kai pasiduodame savo vidiniam vaiko šauksmui ir padarome , kokią ,,nesamonę", ,,neprotingą veiksmą", pavyzdžiui padarome kūlverstį ant žolės, pakeliui į parduotuvę, įlipdami su rūbais i ežerą, arba dar geriau ! Be rūbų ! Arba išsimaudome baloje ! Mes tampame gyvi, išeiname iš taisyklių bei iliuzijų rėmų, suaktyvėja visi ir laimės ir streso hormonai, sveikas adrenalinas pripildo mūsų kūną ir įjungia mumyse elektrą.

Prana yra energija, kuriai lemta nuolat judėti, tik tada ji bus gyvybinė. Ir ji gyvena gyvybingume, kisme. O jei kontroliuojame, mes negalime priimti pokyčių, mes nuolat kažko bijome..Bijome pradėti, nes o, kas jei ? Nuolat bijome pabaigti, nes bijome, kad tai niekada nebepasikartos  Nuolat laukiame, nuolat siekiame kažką įvykdyti, kažkur nueiti, kažką padaryti. Imamės kontroliuoti, kai nepasitikime aukštesniąją galia, netikime, kad gyvenimas pats iš savęs yra teisingas ir palankus. Tuomet imame kiekvieną dalyką į savo rankas, taisome, konstruojame ir laikome tol, kol patys išvirstame iš pado. Tuo metu mes veikiame iš baimės prarasti viską, ką kūrėme savo realybėje. Mes taip bijome, kad laikomės įsikabinę į savo lūkesčius ir iliuzijas, pilnai suleidę nagus ir dantis..

O kas jei paleidžiame kontrolę, paleidžiame lūkesčius ir baimes, įsivaizdavimus, koks skirtumas iš ties ? Koks išbandymas, gauti kūną ir protą, taip lengvai paveikiamą, taip lengvai pripratinamą.. Ir ateiname būtent į šią žemę, kur tiek daug pagundų, to prie ko taip lengva prisirišti. Susitapatiname su kūnu ir protu, kad atsitapatintume, susikaustome, kad išsilaisvintume ir vėl judėtume kisme tarp aplinkybių, tarp realybių, tarp šviesos ir tamsos ir išliktume vieninteliu nekintantamuoju, visiškai laisvu ir nepriklausomu

SKIRTINGUMAS

Žmonės, kurie atsiranda šalia mūsų – tokie, kokie atsiranda – atsiranda ne be reikalo. Jie yra atspindys to, kuo gyvename, to, kas esame. Ir jei nenorime to matyti, mes gauname veidrodį priešais save, kuris atspindi, kas esame – norime to ar ne. Atspindys to, kas mūsų viduje. Būna, pykstame ant to atvaizdo, vadiname visaip, norime pakeisti. Bet nieko nelieka – tiesiog tai suprasti ir priimti. Priėmus – judėti toliau.

Aš nusprendžiau gyventi komfortiškai, sąmoningai, nekenkiant sau ir kitiems. Nusprendžiau rūpintis savo sveikata visapusiškai. Nusprendžiau tikėti ir pasitikėti vedimu, žiūrėti ne į smulkmenas, o į didesnį vaizdą, vadovautis meilės dėsniu, tiesa su savimi. Ir tada gyvenimas ėmė siųsti žmones, kurie taip stengiasi gyventi, į kurių namus ateini kaip į meilės šventovę, kuri man tik rodo, kaip galima kurti iš meilės – be prievartos ir reikalavimų, specialių taisyklių, – kurioje tiesiog gera.

Kai nusprendžiau priimti ir atsiverti žmonėms, ėmė skambinti draugai – manęs tarsi visiems ėmė reikėti. O iki tol jaučiausi labai vieniša, nes bijojau kontakto ir žmonių skirtingumo.

Mes vienas kitam tiesiog leidžiame pamatyti, kaip galime plėstis ir kaip galime susitraukti, susimažinti. Kokie galime būti spalvingi, kokie įvairūs. Ir tai man labai patinka apie žmones – būtent skirtingumas. Kaip suvokia gyvenimą, meilę, Dievą žmogus, kuris užaugo tamsumose, turėjo išsikovoti savo vietą po saule, ir tas, kuris užaugo visiškoje gausoje ir saugume. Visiems šie dalykai yra daugiau ar mažiau svarbūs, visi kažkaip ieško savęs, visiems rūpi meilė, tačiau taip skirtingai mes judame šiuo keliu... Ir, kad ir kaip tai mane kartais erzindavo – tai yra gražu. Tobulas netobulumas mumyse. Jaučiu ir matau.

VISOMS ,,AŠ STORA IR NEGRAŽI " MOTERIMS

PRIĖMIMAS

Kasdien dėkodama už tai, ką turiu ir ką turėsiu ateityje, aš pradėjau jaustis vis laimingesnė. Būdavo dienų, kai atsibudus nežinodavau, už ką padėkoti. Tada prisimindavau, kad dovana tai, jog šiandien atsibudau, esu gyva, sveika ir laiminga. Dabar jau kitaip – aš kasdien susigraudinu, nes dėkingumo nesugebu aprėpti, tiek jo daug manyje dabar. Kaskart pradėjus vardinti, kiek daug turiu, mane apima neįtikėtinas palaimos jausmas, kuris uždega mano akis vis iš naujo ir iš naujo. Išorinių dalykų čia nėra daug, tačiau tiek daug jų – nematomi ir tokie brangūs. Jie tarytum užpildo širdį šilumos banga ir leidžia pasitikėti viskuo, kas yra ir kas ateina. Įsileidus dėkingumą į savo širdį, visur tarytum pakvimpa meile.

Mano mokytoja sako, kad meilė yra kūryba – tiesiausias kelias į laimę, be dvasinio zigzago. Ir kaip aš sutinku! Aš pradėjau mokytis mylėti pirmiausia save ir savo šeimą. Dabar galiu pasakyti, kad svarbiausias ingredientas į meilę yra priėmimas. Priėmimas nėra lengvas dalykas išmokti. Jo galima mokytis visą gyvenimą. Juk tiek daug dalykų yra nepastovūs ir keliantys stresą mūsų protui, o protui sunerimus pradeda drebėti ir kūnas. Kaip lengva nepriimti oro, kvapų, garsų, žmonių pasisakymų, galų gale lengva nepriimti savo kūno, savo kažkokių savybių, savo tėvų, savo vaikų, jų pasirinkimų ir pradėti juos kaltinti, kad jie mums nepatinka tokie, kokie yra. Bet iš tiesų, juk tiek daug nepriimant, taip sunku gyventi, ar ne?

Priimti. Pri–imti. Ką priimti? Tai, kas duota. Dovanota. Juk dovanotam arkliui į dantis nežiūrima. Tai paserviruota mums taip, kaip paserviruota. Jeigu tikimės kitokio vaizdo – kieno tai problema, jeigu niekas išvis nėra pažadėta? Taigi tai, kas padovanota, mes turėtume paimti. Priimti – su dėkingumu ir meile. Mūsų rankose dovana, ir ką su ja darysime – mūsų valia.

Kas mums padovanota? Kai gimstame, jau gauname tiek daug! Ne visos dovanos yra supakuotos ir lengvai atpažįstamos. Kai kurios yra paslėptos labai giliai, gali būti plika akimi nematomos, bet jos yra – ir labai daug jų – mūsų pačių viduje. Kaip nuostabu, ar ne?

Kai ateiname į šį pasaulį, jau gauname kūną, kurio pagalba mes galime patirti gyvenimą – užuosti kvapus, girdėti garsus, matyti pasaulį, vaikščioti, šokti. Turime rankas, su kuriomis galime pasigaminti maistą, nusimegzti rūbą, paglostyti šunį. Gauname nuostabų protą, kuris padeda mums orientuotis aplinkoje, analizuoti, suprasti, pažinti, atsiminti, kažką net išrasti. Gauname ir sielą, dėl kurios mes esame kosminiai žmonės. Joje tiek daug išminties, o svarbiausia – ji didžiosios sąmonės dalis, dieviška mūsų dalis. Dėka sielos mes jaučiame kitus žmones – artimas sielas, jaučiame vidinį žinojimą.

Kai gimstame, gauname tėvus – tiesiog nemokamai! Tai tas pats, kas perkant kelionę gauti nemokamą gidą, kuris padeda mums naviguoti. Jei tėvų negauname, bent jau turime atsiminimus apie juos arba kitus žmones, kurie mus praveda gyvenimo proskyna, kol patys įgyjame pasitikėjimo naviguoti. Jau gimę mes turime, kur gyventi – žemę, gamtą, o žmonės aplink mus pasirūpina komfortu. Jau tiek daug gauname vien ateidami į šį pasaulį. Viską, ko reikia, kad pradėtume savo gyvenimo kelionę.

Žinoma, ši nėra visada paprasta, tačiau tam viskas ir duota, kad išmoktume eiti gyvenimu. Tie dalykai, kuriuos mes taip sunkiai priimame, yra lyg svarmenys, kurie mums arba trukdo eiti lengviau ir greičiau, arba mus treniruoja tam, kad pasiektume, patirtume lengvumą.

Kai kažkada sportuodavau sporto salėje, tam, kad rankos smūgiuotų greičiau, mes smūgiuodavome su svoriais. Ir tam, kad išsmūgiuočiau iki tada, kai baigsis laikas, turėdavau baigti verkšlenti, kad sunku, o priimti, kad dabar mano rankos sveria tiek. Po smūgiavimo su svoriais tą patį darydavome be jų – ir wow – jos tapdavo neįtikėtinai lengvos ir greitos.

Priėmus dalykus tokius, kokie jie yra, kurie mus erzino, mums nepatiko, atsisakius savo nusistatymų ir išankstinių vizijų – jausmas labai panašus. Šis jausmas nuostabus. Priėmimas yra išsilaisvinimas nuo to, kas neleidžia meilės energijai tekėti. Nusiėmus šiuos svarmenis, jaučiama, kaip miela yra susidurti su situacija, kuri mums nepatikdavo, ir dabar, vietoje nemalonios emocijos, nusišypsoti ir pajausti meilę.

Dabar, kai taip atsitinka man, pirmiausia suvokiu protu, kokia čia ta situacija, o mano ego balsas pradeda dainuoti savo dainelę, ir aš jį stebėdama pradedu juoktis, nes jis ten viduje toks įsijautęs ir pats teisiausias, o man taip norisi tik galvą jam paglostyti.  Manau, kad niekas mūsų viduje neturi būti užmiršta – viskas turi būti išklausyta, ir su ego turi būti susidraugauta. Tai juk mūsų vidinis vaikas, o ne priešas, kuris visada nori būti girdimas ir pastebėtas.

Taigi viską susinchronizavus, su viskuo susidraugavus ir susitaikius viduje galima priimti. Ramybė ir taika – palanki būsena priėmimui, visoms dovanoms, kurios kada nors buvo padovanotos.

Dažnai per jogą sakome – „atverkime širdis“, tai reiškia: atverti tam, kas yra, ir taip, kaip yra, nieko nekeičiant, o tiesiog priimant. Priimti, man reiškia mylėti lengviau, gyventi lengviau, laisviau, taikiau, ramiau, nuoširdžiau, jaučiant meilės ir dėkingumo aromatą.

LAISVĖ BŪTI SAVIMI

Papasakosiu istoriją.

Prieš keletą dienų su vyru būdama kavinėje, užsisakiau kavos ir kai man ją atnešė, mane aplankė toks senai jaustas jausmas. Aš pažiūrėjau į kavą, o ji buvo tokia juoda juoda, su mažais mažais burbuliukais, o ant viršaus smėline puta. Aš pagalvojau, o Dieve kokia nereali kava ! Ir tai nebuvo kažkokia stebuklinga kava, ar kava po detokso, tai buvo tiesiog dar viena kava mano gyvenime, bet ji man atrodė pati geriausia, tiesiog tobula!!! Ir žinote, tai visai nebuvo tiesiog dopamino išsiskyrimas, tai buvo momentas, kai po ilgo laiko aš iki dangaus apsidžiaugiau DETALE. Tas jausmas buvo TOKS šiltas, lyg mane būtų apkabinusi senoji Brigita, kuri tokia miela, žavinga, nuoširdi, visada linksma ir gyva, ji PILNA! Toks mažas dalykas, smulkmena mane pripildė pilnatvės. Kitą dieną aš prisiminiau, kad tokiomis detalėmis, kaip saulėlydis, giedras dangus ar net debesuotas dangus, šlapia žolė ryte, saulės spinduliai, kurie prasiskverbia pro medžių tarpelius ar tiesiog pusryčiai mane nukeldavo į kosmosą, o mano kelnės pilnos laimės ! Jeigu aš turėčiau laimės skalę, tai rodiklis tokiais momentais visada šokdavo iki pat viršaus ! O jau kelerius metus, jis būdavo maksimalus iki pusės, retais atvejais aukščiau negu puse. Ir taip su viskuo, tą laikotarpį gyvenau gyvenimą su puse širdies. Tikiu, kad tarp skaitančiųjų atsiras žmonių, kurie supras apie ką, kalbu, nes per laiką, mes dalį širdies uždarome, kad apsisaugotume nuo dar vienos nelaimingos meilės, nuo streso, kuris ištinka sunkumų metu ar tiesiog kasdienoje. Taip pat širdį uždaro mūsų blogi, pasyvūs įpročiai, kurie ilgaaniui žaloja ne tik mūsų fizinį kūną. Žodžiu, gyvename pusiau.

Kai pusiau gyvenu, dažnai įkrentu į vaidmenis, kurie socialiai mums patiekiami per socialinę mediją, žiniasklaidą, ko pasekoje pereina į žmones, o žmonės perduoda kitiems žmonėms. Tada gyvenimas virsta tikru spektakliu. Kai pats vaidini ir labai įsijauti - įvyksta susitapatinimas, kur tavo personažas patampa tavo natūraliuoju ,,aš". Taigi po to pamiršti, kad tai tik vaidinimas. O po to kai vaidinimas baigiasi, vis dar jauti tas emocijas, norisi tęsinio, jauti ilgesingą norą atsukti laiką atgal ir viską pakartoti. Šiaip jau tai labai juokinga, bet taip tikrai vyksta. Žmonėms, kuriems teko pažinti mano personažus, noriu pasakyti atsiprašau, jei jūs žiūrėdami į mane matote mano rolę, o ne tikrąją mane, taip yra todėl, nes tada ten buvau, tačiau dažnai nesuprasdavau, kad ten esu. Aš turėdavau begalę momentų, kur mano didžiausias tikslas tą dieną būdavo likti normaliai. Ta prasme per daug nesireikšti, nesikeikti, kalbėti rišliai, nežemaičiuoti, neraudonuoti, žodžiu viską kontroliuoti ir t.t. Būdavo kad pirmas kartas puikiai pasisekdavo, tačiau visus kitus kartus pradėdavau ,,buksuoti", nes prireikdavo dar daugiau vaidybos. Tai yra labai nepatogu, o patogiau yra prisiminti vaidmenį ir pradėti jį vaidinti. Tada viskas lyg sviestu patepta. Taip yra dėl baimės parodyti savo pažeidžiamumą ir dėl to mes paspaudžiame ,,mute" savo jausmams, nes dabar jiems ne laikas reikštis, ko pasekoje nebegalime išjausti GILIAI. Galima atsidurti kryžkelėje, nes būnant visada atvira širdimi - gali lengvai susižeisti, o jai pastatęs apsaugines sienas - negali išjausti gyvenimo ir patirti pilnatvės. Aj beje abiem atvejais galima ir sunkiai susirgti.
Tobulo recepto dar neradau, bet kol kas išsiaiškinau tik tiek, kad labiausiai ,,apsimoka" ir skaniausia yra būti savimi, nieko nevaidinti, nes tada gyvenime bus mažiau šansų atsirasti žmonėms, kurie ieško tam tikro personažo ir ne duok Dieve jiems patiks, kaip tu jį vaidini ! Jei žmogus matys visus nevėkšliškumus, baimes, tamsesnes puses ir jas sugebės priimti, didelė tikimybė bus įgyti tikrą draugą ar ilgalaikį partnerį, tokius pat tikrus žmones aplink. O būnant savimi, priimant savo šviesą ir tamsą tikrai lengviau gyventi, ir eiti savo keliu, nes nereikia galvoti, kaip toliau vaidinti. Dar labai svarbu palaikyti balansą, čia šiandien supratau, kad jei nori tingėti reikia daryti atvirkščiai - pajudėti, jei esi neramus ir ieškai, kaip nukreipti dėmesį - geriausia pabūti ramiai, o dėmesį sutelkti į save. Jei nori pūstis, geriau nesipūsti, o jei nori trauktis, geriausia išsiplėsti.

MYLIMOJO SIELOS SUTIKIMAS SAPNE

PAŠAUKIMAS ?

MANO ROŽINĖS LINZĖS

Anksčiau dažnai girdėdavau žodžius: „Nusiimk rožinius akinius, nes realybė kitokia“, „Pasvajoti galime, bet būkime realistais“. O aš tikrai mėgdavau ant realybės užsidėti filtrą ir padaryti ją gražesne – romantizuoti arba iš jos pasijuokti.

Dabar suprantu, kad filtras realybės aiškiau matyti nepadeda, tačiau „rožiniai akiniai“ padeda išgyventi, kai tikras vaizdas mūsų netenkina. Pavyzdžiui, Balys Sruoga knygoje „Dievų miškas“ viską perteikia ironiška, sarkazmo kupina kalba, nors tai, kas vyksta aplink, sunkiai suvokiama protu. Arba filme „Gyvenimas yra gražus“ – tėvas karo įvykius ir koncentracijos stovyklos siaubą sūnui pateikia kaip žaidimą. Nors viskas vyksta ne pasakoje, o realybėje.

Taigi filtras mus atitolina nuo realybės beprotybės ir padeda joje emociškai nedalyvauti – nes matome pasaulį tokį, kokį norime. Tačiau tai tik pirmas privalumas. Šie akiniai stebuklingi – nes jei per juos žiūrime ir patikime tuo, ką matome (net jei tai dar netikra), svajonės ima virsti realybe!

Esu stebėjime, besigerėjime ir tikėjime, kad svajonės pildosi. Kai kurie žmonės aplink mane svajojo ilgai, ilgai – ir kai leido svajonei juos vesti (o ne patys ją vaikėsi kaip tikslą), viskas ėmė pildytis. Kelyje jie patyrė išbandymų, skirtų tam, kad žmogus paleistų ego ir išsigrynintų. Netgi kliūtys vesdavo link svajonės, tarsi tikrindamos, ar žmogus jau atitinka jos „piešinį“.

Menas – priimti kliūtis, tikrinimus, transformacijas ir mokytis iš jų. Svajonės pildosi tada, kai jos gimsta iš meilės. Nes kai meilės nėra – lieka ryškus ego, lydimas lūkesčių. Jos išsipildo, kai tikime jomis ir leidžiame sau svajoti. Kai sekame vidiniu balsu, o ne „reikia“, „privalau“, „turiu“.

Svajonės virsta realybe, kai mes save įgaliname veikti, nes mūsų kūnas ir protas – tai tiltas, per kurį vidinio troškimo energija pereina į materiją.

Buvo metas, kai nusiėmiau savo „rožinius akinius“, nes žmonės sakė, kad taip „teisingiau“. Bet tada vaizdas tapo visai ne toks, kokio norėjau. Pamiršau, kaip svajoti ir tikėti – tikra nuodėmė. Gyvenimo traukinys ėmė riedėti nuobodžiai ir važiavo į tamsą... Laimei, tame traukinyje buvo žmonių – stiprių ir išmintingų – jie man parodė tikrąjį balansą tarp realybės ir svajonės, tarp žemės ir dangaus. Ir kokia plona ta riba tarp jų.

Tų žmonių kelias – nuo tamsos tunelių iki šviesos – leido man prisiminti, kokios galingos yra svajonės, kai jose yra tikėjimas ir veiksmas. Kokia svarbi yra aspiracija ir intencija – kodėl ir kam visa tai?

Kaip gera svajonę jausti, o ne jos bijoti. Kaip gera stebėti kitų svajonių išsipildymą be pavydo. Kaip gera liūdėti dėl to, kas prarasta – ir švariam viduje priimti tai, kas dar ateis. Kaip gera pasakyti „ačiū“ svajonei, kai ji išsipildo, ir vietoj išsikvėpimo jausti dvigubą energiją, nušviečiančią tolesnį kelią.

Dabar jaučiu, kad niekam nieko neturiu įrodyti. Tiesiog keliauju su svajone. Tik tiek.

Esame girdėję posakį „išsvajota realybė“. Tai va – „svajok atsargiai, nes svajonės pildosi“.

SUSITAPATINIMAS

Prieš metus gyvenimas man davė pasirinkti – tarp motyvacijos ir širdingos aspiracijos. Tarp iliuzijų ir to, ko aš iš tiesų noriu. Tarp pinigų ir kūrybos. Aš pasirinkau man geriau žinomą programą – automatinę, kurioje užsimerkiau.

Sėkmingai ploviau sau smegenis prieš važiuodama į darbą – „užsikurdavau energiją“ su beprasmiškais video: „Kaip pasiekti savo rezultatą“, „Būk geresnis nei vakar“, „Kaip tapti...“ ir t. t. Nuolatinį smegenų skalbimą dariau sąmoningai ir tyčia, nes tikėjau, kad darbe tai man atneš naudos. Tam puikiai talkino ir darbdaviai – keturių valandų mokymai, po kurių niekas nieko neatsimindavo, išskyrus tai, koks esi „nepakankamas“.

Nejučiomis pradėjau kartoti mantrą: „Aš esu darbas“. Mano dienos kokybė ir net savivertė ėmė priklausyti nuo darbo rezultatų. Iš tiesų net nepastebėjau, kaip nustojau jausti – pasidaviau apatijai. Nebejaučiau nei liūdesio, nei džiaugsmo. Juokdavausi tik tada, kai „reikėdavo“. Žodžiai „Aš tave myliu“ ar mylimo žmogaus pastangos man nebekėlė emocijų.

Kartą klientė verkdama pasakojo, kad prieš savaitę mirė jos vyras, ir jai labai sunku. Aš nieko nejaučiau. Net galvojau, kaip galėčiau jos emocijas nukreipti savo naudai. Žmonės dalijosi savo skaudžiausiais išgyvenimais – apie artimuosius, susirgusius vėžiu, apie žuvusius sūnus, apie dukras, tapusias neįgaliomis. Tarp jų buvo tiek labai turtingų, tiek sėkmingų. O aš jiems pasakodavau, kaip jie jausis laimingi, kai pradės rūpintis savo išore. Ir taip, jie pasijausdavo geriau, tačiau jei nemylės savęs iš vidaus, jei nebus sau dėkingi – tai tebus trijų minučių džiaugsmas, skatinantis priklausomybę nuo išorinio pasitenkinimo. Imti, o ne duoti.

Aš įtikinau save tuo, nes žinojau – jei pati tikėsiu, tai padės pasiekti geresnį rezultatą. Ėmiausi kraštutinumų. Pradėjau perženginėti savo ribas ir neigti pačią save. Viskas pradėjo nesisekti. Rijau emocijas, kai man nepavykdavo. Mano dvasia ėmė irti, sveikata silpo, energijos beveik neturėjau. Atsirado finansinių problemų, kurios dar labiau kėlė stresą.

Darbe ir asmeniniame gyvenime save pradėjau matyti kaip labai menką ir nepakankamą. Už tai man buvo gėda. Gėda buvo ir dėl to, kad nesijaučiu nei sveika, nei laiminga. Nesijaučiau moterimi. Man visada viskas atrodė nepakankamai gerai – visada rasdavau, prie ko prikibti. O blogiausia tai, kad ilgą laiką net nepastebėjau šių jausmų, savo elgsenos. Iš tiesų buvau užsimerkusi.

Kai atsimerkiau, pamačiau – aš švytėjau juoda spalva. Mano vidus dvokė pūvėsiais. Tada galėjau rinktis: šlykštėtis savimi ir kaltinti, kad pradėjau pūti, ar pradėti viską tvarkyti. Pasirinkau antrą – ir tvarkausi iki šiol.

Mano psichika reikalauja gyjimo, kurio neįmanoma paspartinti. Tai kaip žaisliukas, kuris pradeda groti, kai patrauki virvutę – jei jau patraukei, teks išklausyti visą dainelę. Nieko nesutrumpinsi. Taip ir čia – gyjimas reikalauja laiko.

Kas yra susitapatinimas?
Savo patirtyje jį supratau taip – kai tavo vertybių sąraše tas dalykas, su kuriuo tapatiniesi, tampa svarbesnis už tave patį. Jo norai svarbesni, todėl tu aukoji save. Tai ne meilės kelias sau – tai savęs atsižadėjimas. Atsižadėti savęs – tai išduoti savo vidinę tiesą, nuvertinti savo ribas ir troškimus.

Svarbu suprasti – susitapatiname tada, kai prarandame sąmoningumą. Leidžiame, kad mus valdytų kažkas kitas. Tačiau tai – mūsų pačių pasirinkimas, todėl kiti dėl to nekalti. Mes patys renkamės, kaip reaguosime. Sąmoningas žmogus gali rinktis: pasiduoti pykčiui ir eiti į savidestrukciją ar visą tą energiją nukreipti kitur – į kūrybą, į gerus darbus.

Kai esame nesąmoningi, negalime rinktis sąmoningai. Tada negirdime savo vidinio balso ir veikiame automatiškai – renkamės lengviausią kelią. Nesąmoningai elgtis pradedame, kai pavargstame nuo nuolatinės įtampos. Netreniruotas protas neišlaiko – ir pereina į automatiką.

Tada mums reikia „nusinulinimo“. Todėl kartais pramiegame, neišlaikome dėmesio, ir visai nereikia dėl to gėdytis. Reikia paklausti savęs – kodėl taip nemyliu savęs, kad atsidūriau tokioje būsenoje, kai kūnas atsisako bendradarbiauti?

Mūsų neįgalumas, depresijos formos – tai mūsų sąmoningų ar nesąmoningų pasirinkimų pasekmės. Kol neprisiimsiu atsakomybės pati, tol norėsiu kaltinti kitus.

Ir tai – pamoka. Jos esmę ir vertę suprantu tik dabar. Man tai – apie tai, kaip svarbu girdėti savo Tikrąjį Aš. Jis – teisiausias vedlys. Jį svarbu mylėti ir nemeluoti sau. Tik dabar gebu dėkoti – nes jau išgyvenau ir žinau, kas tai.

Už tą beprotišką laikotarpį ir nuolatinį trūkumą turėtų dėkoti ir darbdaviai. Tai – jų pamoka. Apie ką ji – žino tik jie patys. Aš jiems irgi buvau pamoka. Apie pykčio galią – net jei ji glūdi labai ramaus žmogaus viduje. Jei ta galia auga – jai nereikia nei žodžių, nei veiksmų. Ji sugeba griauti.

Dėkoju žmonėms, kurie buvo šalia ir mylėjo net tada, kai pati savęs nebe mylėjau. Dėkoju tiems, kurie padėjo atsimerkti.
Milana Jasinskytė ❤️

Tiems, kuriems dabar sunku, noriu pasakyti – jūsų Tikrasis Aš glūdi jūsų viduje. Jis turi visus atsakymus. Galbūt užtruks laiko jį išgirsti, tačiau tai – jūsų nepalaužiama dvasia. Ji pasakys, ką daryti, kai protas nežinos. Tikrasis Aš – nieko nebijo, nieko neprašo, nieko nelaukia, niekuo nesivaržo, neprisiriša. Jam nereikia būti nei turtingam, nei gražiam.

Šio balso negirdėjimas – užveria duris.
Tad linkiu jį girdėti, regėti ir nepamesti.
Būkite kantrūs, akyli, sveiki ir laimingi. Tebūnie. 🙏

MANO VYRAS – DOVANA AR PRAKEIKSMAS?

 
Nuo vaikystės svajojau apie tikrą meilę tarp dviejų žmonių – ją patirti vėl ir vėl. Tačiau supratau, kad mano meilė buvo idealizuota, ir galiausiai skęsdavau iliuzijose. Skendau tiek kartų, kad vos nenuskendau visiškai. Laimei, įkvėpusi gryno oro supratau, kad vis skęstu – nes nemoku nardyti gilin. Prašiau Dievo, atsiųs pasižymintį vyrą, su kuriuo galėčiau patirti tikrąją meilę.

Ir Dievas išpildė mano prašymą. Net aiktelėjau: „Čia šitas? Oho!“ Kosmose, kažkur anapus, jau susitikdavome, bet prireikė laiko atpažinti vienas kitą šioje žemėje. Susitikome ne per žodžius, darbus ar fizinį artumą, o per širdis – iš tikrųjų. Pajutome vienas kitą tiktųjų gilumose, gilesnėse už vandenyną.

Bet mano ego – nepatyręs tame gylyje – ėmė daužytis į sienas lyg beprotis! Jis rėkė: „Gal jis teisus, gal tai prakeiksmas, o ne dovana?“ Mano ego visada norėjo kažką keisti, pabrėžti trūkumus, ką nors įrodyti – ir jei ilgai klausydavau jo, prarasdavau save. Ego tapdavo kiautu, per kurį nesugebėjau matyti grožio, girdėti muzikos ar jausti meilės.

Mano malda Dievui buvo išgirsta: norėjau tikros, neįtikėtinai gilios meilės, be netikrumo. Ir tikra meilė reikalauja – nusiimti kiautą. O tai nėra patogu – protestuoja ego, kurio sluoksniuose gyvena baimės, saugančios mus nuo tikro gyvenimo ir tikros meilės. Kaip vikšras virsta drugeliu, kaip gyvatė nusiima seną odą – taip ir mes, paleisdami senus mąstymo modelius ir įpročius, jaučiamės nepatogiai. Ego šaukia: „Tai neįmanoma!“ O širdis tyliai sako: „Nurimk, viskas bus gerai.“

Šis vidinis pasitikėjimas veda į transformaciją. Ji – erzinanti, skausminga – kol senos baimės, praeities šydai ir savanaudiškumas išsivalo, padarydami vietą naujai verandai. Transformacija yra procesas – tai yra pamoka, kurioje aš tapau mokine.

Mokinio požiūris į mokytoją – pagarbus, dėkingas. Mokinys nekaltina, neužsimena, bet klausia, kai susiduria su kliūtimi. Jis prisiima atsakomybę už savo „namų darbus“ – savo vidinę transformaciją.

Nebūtina nieko keisti, o tekti stebėti ir klausti savęs: „Gal ir čia galiu kažko išmokti?“ „Kodėl mane erzina tai, kas jam natūralu?“ „Kodėl aš nerami, o jis – ramesnis? Kas mane kankina?“

Su kiekviena pamoka kiautas trūkinėja, lupasi – braižo gyvą odą. Skauda ir nepatogu. Bet tada ateina gydymas ir dėkingumas – ir tu užaugini sparnus, kuriais pakyli.

Ošo rašo: „Nuolatos turite praustis – kiekvieną dieną, net kiekvieną akimirką, antraip kiautas aplink jus taps kalėjimu.“

Dažnai užsikiriame tame kalėjime, pamirštame pasaulio grožį, pradedame kaltinti arba ieškoti „geresnės meilės“. Bijome krypti kažkur, tad tyliame už grotų, tikėdami, kad išlaužus jas būsime saugesni. Bet tik ieškodami vidinės šviesos, galite rasti laisvę.

Kalėjimas – mokytojas. Aš – mokinė. Santykiuose šios rolės gali keistis, bet visada būtina pradėti nuo mokinio pozicijos, kol pats imi atsakinėti – „Ar aš pasiruošusi būti geras mokinys?“